Kartu su vietos bendruomene pajusti užlietų kaimų dvasią, taip pat su su Sauliumi Petreikiu ir jo „World Orchestra“, gyvo garso grupėmis, edukatoriais ištyrinėti marių dugne slypinčias paslaptis, atgaivinti garsus, kvapo, lytėjimo pojūčius. Ir vakarą sutikti su istorijas pasakojančiu lazerių šou ant vandens „Aš esu iš dugno“.
Paskutinį rugpjūčio šeštadienį vykstantis tradicinis Samylų (Kauno r.) renginys „Pėdos marių dugne“ primena prieš 61 metus Nemuno užlietų kaimų istorijas ir kartu vienai dienai iškelia užlietų kaimų verdantį gyvenimą. Ypatingas šiemetinio renginio akcentas – skulptūrų parkas „Lipantys iš vandens“.
Pasak Samylų kultūros centro kultūrinių renginių organizatorės, šventės režisierės Eglės Targanskienės, pavadinimas „Lipantys iš vandens“ slepia ne tik šių metų renginio vizualinį veidą, kurį sukurs įvairiapusė programa, vainikuojama finalinio lazerių šou ant vandens, bet atskleidžia ir Samylų įlankoje vykusio plenero kodą.
Organizatorių teigimu, įspūdingo dydžio skulptūras ant marių kranto prieš renginį sukūrė grandininių pjūklų meistrai, vadovaujami Raimondo Uždravio. Plenero idėją palaikė ir iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba bei Kauno rajono savivaldybė.
Kauno marių vandenys jau skalauja šiuos nuo kranto nelabai nutolusius, ant specialaus pagrindo įtvirtintus kūrinius. Tad kiekvienas Samylų įlankos lankytojas tampa grįžtančių iš užlietų kaimų, lipančių iš vandens „dugniečių“ liudininkas. O skulptūros pavidalu išniręs iš vandens paskendusios bažnyčios bokštas kviečia mintimis sugrįžti namo.
ELTA primena, kad kažkada Nemuno slėnyje buvo Mozūrų kaimas. Didžioji jo dalis pranyko apsemta pastačius Kauno hidroelektrinę. Marių vandenys užliejo ir keletą kitų kaimų. Mažesnioji Mozūrų dalis liko krante ir dabar priskiriama Samylams, kurie yra Kauno marių regioniniame parke.
Iki hidroelektrinės statybos kaimuose prie Nemuno kukliai gyveno daugybė ūkininkų, augino javus, gyvulius. Dalis gyventojų, beje, buvo grįžę iš tremties, tad atėjęs įsakymas patiems nugriauti gimtinėje savo namus ir keltis į kitą vietą, jiems prilygo naujam „žiauraus likimo smūgiui“.
Priverstinai iškeldinami žmonės kūrėsi Palemone, Žiegždriuose, kitose vietose, nelabai nutolusiose nuo jų senųjų namų. Marių dugne, lietuviškoje Atlantidoje, liko su šaknimis išverstų medžių, žemėmis neužpiltų šulinių, apgriuvusių statinių.
