Hipnotizuojantis filmas „Komposto dainos: mutuojantys kūnai, yrančios žvaigždės“, tyrinėjantis tamsiuosius simbiotinio miško gyvenimo aspektus: tarpusavio priklausomybę, mirtį ir sunykimą.
Tai trys iš penkių projektų, kuriuos sukūrė Lietuvos atstovai specialiai rugpjūčio 20 dieną prasidėjusiai antrajai tarptautinei Rygos šiuolaikinio meno bienalei RIBOCA2. Bienalė netoli Rygos centro esančiame istoriniame Andrejsala rajone tęsis iki rugsėjo 13 dienos. Joje dalyvauja 65 dalyviai ir 9 kolektyvai.
Instaliacija „Srovės“ – medienos, upės ir garsų sintezė
Viena iš Rygos bienalės dalyvių – menininkė Lina Lapelytė, kuri kartu su Rugile Barzdžiukaite ir Vaiva Grainyte pernai buvo įvertinta pagrindiniu Venecijos bienalės apdovanojimu „Auksiniu liūtu“ už Lietuvos paviljoną ir jame rodytą operą-performansą „Saulė ir jūra (Marina)“ („Sun & Sea, (Marina)“).
Rygos bienalės lankytojai galės pamatyti instaliaciją „Srovės“ („Currents“), kurią sukūrė L. Lapelytė kartu su architektu Mantu Petraičiu („Implant Architecture“). Ši instaliacija inspiruota kelis šimtmečius regione gyvavusios sielių gabenimo tradicijos. Monumentali struktūra reflektuoja santykius, ideologijas ir jautrumus, susijusius su Rygos regione kultivuota medienos pramonės tradicija ir aplinka.
„Kūrinio atspirties taškas buvo sielių sangrūdos upėje vaizdinys, kuris ypač aktualus Rygos kontekste – Ryga ir Dauguvos upė buvo pagrindinis Baltijos medienos kelias į Vakarų Europą“, – pasakoja L. Lapelytė.
Menininkės teigimu, Rygos bienalės kontekste norėjosi pabrėžti upės svarbą.
„Kurdami šį darbą daug galvojome apie žmogaus santykį su aplinka, mišku, gamtos jėgų pažinimu. Šio santykio praradimas yra viena svarbesnių ekologinio disbalanso priežasčių. Mūsų instaliacija yra tiesiogiai priklausoma nuo vėjo ir upės – įgyvendindami ją turėjome susitaikyti su idėja, kad kūrinio galutinis vaizdas bus visada veikiamas aplinkos veiksnių. Jau dabar tarp rąstų žydintis vanduo kuria vaizdinį, kurio negalėjome numatyti planuose ir brėžiniuose, o vėjo ir srovių gainiojami rąstai kasdien formuoja vis kitas struktūras“, – pasakoja L. Lapelytė.
Pasak architekto M. Petraičio, bienalės organizavimo pradžioje jie kartu su RIBOCA2 komanda nuolat diskutavo ir siekė, kad kūrinių realizavimui būtų taikomi aukšti tvarumo principai. „Šį planą įgyvendinti pavyko. Instaliacijai panaudota mediena po parodos bus transportuota ir panaudota įprastiniuose apdirbimo procesuose“, – teigia M. Petraitis.
Instaliacijos kūrėjai Rygos bienalėje planuoja apsilankyti rugsėjo 8–9 dienomis, kur viešam pokalbiui susitiks su bienalės kuratore Rebecca Lamarche-Vadel. Minėtomis dienomis įvyks ir L. Lapelytės performansas, kuris nuo bienalės atidarymo pradžios veiks garsinės instaliacijos formatu.
Sniego senius pakeis purvo seniai
Įvairiose šiuolaikinio meno parodose Venecijoje, Londone, Vienoje, Romoje, Maskvoje, Toronte, San Paule, Vilniuje ir kitur per savo profesinę karjerą dalyvavęs menininkas Augustas Serapinas šiemet Rygos bienalėje kvies pamąstyti, kas gali pakeisti sniegą ir žiemos ritualus ateityje.
A.Serapinas buvo sumanęs Rygos gatvėse pastatyti šimtą sniego senių, pažyminčių ryšius tarp individualios vaizduotės, viešosios erdvės ir klimato reiškinių. Deja, dėl ypač šiltos žiemos pirmą kartą per daugelį metų sniegas Rygoje neiškrito ir menininkas nusprendė keisti projektą ir, dirbdamas su vietos gyventojais, sniego senius pradėjo statyti iš šieno, purvo ir dirvos. Tris savaites Rygos bienalėje bus eksponuojami apie 70 purvo senių.
„Mano projektas tapo dar aktualesnis, nes teko adaptuotis prie globalinio atšilimo. Kurdamas projektus sutelkiu dėmesį į gyvenimą sudarančias neišskirtines ir nepastebimas detales, o kasdienių situacijų tyrimai tampa įžvalgomis į platesnius struktūrų nulemtus reiškinius“, – pasakoja menininkas.
Įsivaizduojamų būtybių gyvenvietė
Menininkė Anastasija Sosunova Rygos bienalei sukūrė instaliaciją „Habitaball“, kuri įkurta seniau buvusioje dažasvydžio teritorijoje Andrejsala rajone ir bus atvira lankytojams visą parodos veikimo laiką – nuo rugpjūčio 20 iki rugsėjo 13 d.
Skulptūros, metalo raižiniai ir intervencijos tarpsta tarp dabar jau išsikrausčiusios dažasvydžio įmonės pastatytų bažnytkaimį primenančių statinių ir kitų medinių, dažais išmargintų struktūrų.
„Žiūriu į šią dažasvydžio teritoriją kaip į ready-made'ą, pateikdama žiūrovui suklastotą teritorijos istoriją: sukūriau įsivaizduojamą išsigalvotų būtybių Droserasporų gyvenvietės liekanas, perkurdama ir perpasakodama beveik visas vietos detales: nuo dažų ant pastatų atsiradimo priežasčių iki vietinių kačių kilmės. Droserasporų apsigyvenimo pėdsakai yra matomi per įvairiausių radinių išlikimą buitinėse erdvėse.
Taip instaliacija perima etnografinio muziejaus po atviru dangumi logiką, keldama klausimus apie šiuolaikinės etnografijos kelius ir aklavietes. Ar mes nežaidžiame etnografijos, ar nekuriame fikcijos, kai bandome atkurti pasakojimus apie seniai išnykusias bendruomenes ir veiklas?“ – pasakoja A. Sosunova.
Hipnotizuojantis E. Budvytytės filmas
Menininkės Eglės Budvytytės kūryba esti performatyvaus ir vaizduojamojo meno sankirtoje. Menininkės filmuose ir performansuose dainos bei judesiai neretai pasitelkiami kaip priemonė tyrinėti santykius tarp kūnų ir jų aplinkos bei pralaidžias ribas tarp to, kas žmogiška ir nežmogiška.
Rygos bienalėje pristatomame hipnotizuojančiame naujame filme „Komposto dainos: mutuojantys kūnai, yrančios žvaigždės“, nufilmuotame vešliame Kuršių nerijos miške ir smėlingose jos pakrantės kopose, tyrinėjami tamsieji simbiotinio miško gyvenimo aspektai: tarpusavio priklausomybė, mirtis ir sunykimas.
Ar irimas galėtų būti būdas įsivaizduoti pasaulį už linijinio laiko ribų? Šios mintys atspindimos ir Marijos Olšauskaitės bei Julijos Steponaitytės sukurtuose atlikėjų kostiumuose, pagamintuose pasitelkiant fermentacijos ir puvimo procesus.
Kūrinys struktūruojamas pagal intymius pačios menininkės sukurtos dainos žodžius. Pasikartojanti daina savo ruožtu perteikia pasakotojo troškimus, pastarajam kaitaliojant lytį, balsus ir (ne)žmogiškus pavidalus. Dažnas simbiozės pavyzdys – kerpės, sudėtinis organizmas, abiem pusėms naudingo santykio pagrindu kartu sukuriamas dumblių ir grybų.
Filmo dainos tekstas įkvėptas biologės Lynn Margulis idėjų, šlovinančių bakterijų vaidmenį įgalinant gyvenimą ir vienaląsčių organizmų bendradarbiavimą, taip pat mokslinės fantastikos rašytojos Octavios Butler darbais, kuriuose kvestionuodama sociobiologines hierarchinio smurto priežastis autorė telkėsi simbiozės, mutacijos ir hibridiškumo tropus.
Alternatyvios choreografijos manifestas
Rygos bienalėje dalyvauja ir choreografijos bei scenografijos meistrai, dirbantys performansų ir šiuolaikinio šokio srityse IevaKrish. Menininkų duetas pristato instaliaciją, formuojančią erdvinę, laikinę ir garsinę choreografijas – „Dviejų metrikų polemika“ („Polemic of Two Metrics“).
„Šis kūrinys yra mūsų alternatyvios choreografijos manifestas, kuriame pati choreografija kurta objektui ir garsui. Mus labiausiai domina kurti netradicines, nekasdieniškas patirtis žiūrovams. Šiuo atveju tai bus Rygos bienalės lankytojai“, – sako menininkai.
Pagrindinė instaliacijos dalis – didžiulė skulptūra, kurios struktūra atliepia tradicinius latviškus „puzurius“ ar lietuviškus kabančius sodus, aplink savo ašį besisukančias piramidines struktūras. Tačiau vietoj šiaudų kūrėjai naudoja 1,5 mm skersmens žalvarinius vamzdelius, iš kurių ir vertas sodas.
Seniau sodai būdavo ruošiami norint įprasminti svarbius, pokyčius žymėjusius gyvenimo momentus – saulėgrįžas, gimimus ar vestuves, o nesiliaujantis dvigubos piramidės judesys turėjo atbaidyti piktąsias dvasias bei palaiminti jaunavedžių poras. Kartu jie siejami su prietaringumu ir, manoma, besisukdami iš aplinkos sugeria visą neigiamą energiją.
Tačiau menininkai mano, kad sodai neturėtų būti perskaitomi vien tik kaip skulptūrinis objektas, šia prasme jie suprantami kaip idealios erdvės — tuštumą į geometrinę tvarką suformuojančios erdvės – projekcija.
IevaKrish tradicinį puzurį padalija į dvi atskiras piramides, besisukančias nepriklausomai viena nuo kitos, tačiau egzistuojančias vienu metu ir veikiačias viena kitą. Instaliacijos muzika pritaria šioms dalims: pirma girdimas atmosferinis, tuštumai priklausantis garsas, kartu su juo – antrasis gyvybingas takelis, kintantis lygiagrečiai besisukantiems sodams.
Tarptautinė šiuolaikinio meno Rygos bienalė RIBOCA2 tęsis iki rugsėjo 13 dienos.
