„Vakarų vėjai (ne)priklausomi“ – taip įvardyta kone visus šiuolaikinės dailės žanrus aprėpianti paroda, kurioje kūrėjai įvairiais rakursais parodo laisvę atgavusios Lietuvos gyvenimo apraiškas ir būsenas.
Instaliacijoje – vėjų gūsiai
Klaipėdos menininkai savo tradicinę ataskaitinę kūrybos parodą „Vakarų vėjai“ organizuoja kas dveji metai. Šįkart ji skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 30-mečiui.
Aštuntą kartą surengtoje parodoje savo darbus eksponuoja daugiau kaip trisdešimt tapytojų, grafikų, skulptorių, keramikų, tekstilės, juvelyrikos ir akvarelės meistrų, instaliacijų kūrėjų.
Didžiules ore pakibusias bures primenantis Gražinos Eimanavičiūtės-Kasčionienės darbas „Nepriklausomi vėjai“ – ne tik originali improvizacija, bet ir stebėtinai tikroviškas gamtos stichijų atvaizdas Lietuvoje nuo pat nepriklausomybės atgavimo pradžios iki šių dienų.
Grafikė, išanalizavusi Vilniaus, Kauno ir Klaipėdoje oro stočių duomenis apie vėjų kryptis ir stiprumą per 30 metų, jų dinamikos kreives perkėlė į erdvinę instaliaciją, sukurtą kompiuterinės grafikos ir skaitmeninės spaudos būdu. Tai - kertinis konceptualios meno parodos KKKC rūmuose darbas.
Nežabotos laisvės troškulys
Tiesa, šis G.Eimanavičiūtės-Kasčionienės kūrinys nėra absoliučiai tiksli vėjų išklotinė meteorologine prasme. Autorė ir pati nustebo, sužinojusi, jog Klaipėdoje duomenis apie tenykččių vėjų greitį pradėta fiksuoti tik nuo 1998 metų. Niekas jai negalėjo pasakyti, kodėl taip nutiko.
„Sudėtingiau išmatuoti kūrybos proceso intensyvumą, grafikais ir kreivėmis pavaizduoti menininkų veiklos kryptis, pakilimus ir nuokalnes, visus jų išgyvenimus per tą laikotarpį“, – pastebi parodos „Vakarų vėjai (ne)priklausomi“ kuratorė, LDS Klaipėdos skyriaus vadovė Neringa Poškutė-Jukumienė.
Gaivalingame parodos pavadinime glūdi mintis, jog laisvė ir nepriklausomybė – tik iliuzija. Visi žmonės, anot N.Poškutės-Jukumienės, vienaip ar kitaip yra nuo kažko priklausomi: nuo šeimos, draugų, valdžios institucijų, pareigų, politikos, epidemijų, suplanuotų ir netikėtai susiklosčiusių gyvenimo vingių.
Visi autoriai galėjo pristatyti kelis naujausius, dar niekur neeksponuotus savo darbus, sukurtus per dvejus metus. Tik keli buvo atmesti, kaip neįtilpę į parodos koncepcijos rėmus.
Namai – vis ant kitų pamatų
„Vakarų vėjų“ lankytojai šįkart ekspozicijoje pasigedo kai kurių ryškesnių vyresniosios kartos uostamiesčio menininkų, ypač tapytojų. Regis, kur kas smarkesnius gūsius kelia jaunesni.
N.Poškutė-Jukumienė patikino, jog kliūčių niekam nestatė: “Vyresniems kūrėjams kartais irgi reikia stabtelėti, kad galėtų įdėmiau pažvelgti į kitus ir save – pauzės nuteikia naujiems šuoliams“.
Parodos rengėjų pasiūlyta dvilypę (ne)priklausomybės temą menininkai traktuoja įvairiai – vieni tai daro šmaikščiai, nevengdami humoro, subtilios ironijos, kiti – solidžiai, pilietiškai, jausdami asmeninę atsakomybę dėl to, kas vyksta juos supančioje aplinkoje.
„Neįtikėtinas jausmas, kai norisi rėkti erdvei, jūrai ir vėjui – mes laisvi. Arba tiesiog užrašyti tai smėlyje“, – džiūgauja tapytoja Laima Gedvilaitė-Sakalauskienė, kurios paveiksluose dabarties ir praeities apraiškos susilieja, įžvelgiami tam tikri draudimų ir prievartos ženklai.
Geltoną namą, kada nors virsianti urna pelenams, nužiedusi keramikė Daiva Ložytė nepaliauja žmonių mintyse ieškoti šviesos ir švaros. Žmogaus laikas žemėje, pasak jos, kertasi su dieviškuoju būties žiediniu: „Namai per amžius iškyla vis ant kitų pamatų, niekas pasaulyje nėra (ne)priklausomas“.
Gaivus šaltinis nuodų inde?
Laisvės vėjų dvelksmą Lietuvos pajūryje vienas pirmųjų pajutęs vyresniosios kartos menininkas Romas Klimavičius įrodinėja, kad jo parakinė dar nesudrėkusi. Paskutiniu momentu į KKKC vestibiulį atgabenta šio žinomo avangardisto instaliacija „Šaltinis“ vėl įplieskė prieštaringų vertinimų.
Vieni žiūrovai žavėjosi kiaušinio formos konstrukcija iš nerūdijančio metalo juostų su čiaupu, nusagstytu žiedlapiais, kitiems priminė didžiulį naminės varymo aparatą, o tokiai kūrybai esą tinkamiausia vieta - ne parodų rūmų salėse, o prie skandalingos įmonės „Grigeo Klaipėda“, užteršusios Kuršių marias, vartų.
KKKC rūmų vadovas menotyrininkas Ignas Kazakevičius nuo platesnių komentarų šįkart susilaikė: „Dievai žino, kur nukeliaus šis R.Klimavičiaus darbas? Jeigu stovės šalia vandens telkinių, gali nurungti ir garsųjį sostinės „Vamzdį“ Neries pakrantėje. Jo kūrėjas, kaip žinome, įvertintas Nacionaline premija“.
Skaudžios netektys ir pergalės
Būties trapumą atskleidžia Petro Gintalo metalo plastikos improvizacijos, skirtos per Kuršių marias senoviniu kurėnu į „Nacionalinės ekspedicijos“ sąšauką Kaune plaukusiam ir žuvusiam per audrą Lietuvos jūrų muziejaus istorikui Romaldui Adomavičiui. Kompozijos dėlionės – tragiško vyksmo atspindys.
Vaizdingos Klaipėdos jūrų uosto su laivais panoramos, miesto vaizdai ir viso pasaulio būties motyvai nušvinta Radiono Petrovo, Antano Garjono, Ernesto Žvaigždino, Henriko Šurkaus tapyboje.
Dailininką Aurimą Anusą labiau intriguoja Atgimimo aikštės erdvės, kur dunkso, anot jo, du keisti K ir D raidžių formos dangoraižiai, o šalia neseniai buvo nugriautas Muzikinio teatro pastatas.
„Kiek progų prarasta Klaipėdoje – per tris dešimtmečius neatstatyta nė viena per karą nugriauta bažnyčia. Todėl šis miestas ir primena negalintį skristi paukštį, atėjus svetimiesiems“, – sielojasi tapytojas.
Akistata su kitu jo kūriniu „Improvizacija graždankos kalba“ šokiruoja žiūrovus, o paskui katapultuoja į praeitį, kai lietuviškas raštas, kaustomas rusiškos kirilicijos, negalėjo išskleisti sparnų“.
Pradžios ir pabaigos simboliai
Skulptūros maestro Algirdas Bosas į dabartį ir ateitį žvelgia linksmiau – naujas jo darbas iš raudonmedžio ir metalo „Rugilė“ – Venecijos bienalės prizo „Auksinis liūtas“ laureatės portretas.
Tapytojos Dalios Kirkutienės bures akivaizdžiai skleidžia gaivalingieji jūros vėjai – prie ryškių, filosofine gelme alsuojančių jos abstrakcijų (ciklas „Pradžia“) žiūrovai buriavosi, fotografavosi su draugais.
„Kiaušinis – visko pradžia. Ji gali būti globali – naujos epochos, pasaulio pradžia. Arba pradžia po epidemijos, naujo žmogaus gyvenimo pradžia po kokio nors skaudaus įvykio ar gilaus suvokimo, kad toliau gyventi kaip iki šiolei jau nebeįmanoma“, – teigia D.Kirkutienė.
Jos kolegės Dalios Čistovaitės mintys sklendžia aukštyn, virš į Rojaus sodų, kur žmogaus siela suranda ramybę, atsigauna, kad galėtų vėl grįžti į šį pasaulį, bet kas bus, kai ji vėl atsitrenks į Žemę?
Visi priklausomi nuo vandens
Realistinės drobės „Vandens pardavėjas“ autorius Aurimas Eidukaitis žiūrovus nardina į asociacijų sūkurį – visi žmonės, kad kokie jie būtų laisvi, jaučia troškulį, yra priklausomi nuo vandens atsargų.
„Bet visada yra tokių, kurie žengia aukščiau už kitus ir nebūtinai tą daro eidami teisingais keliais“, – gilesnę savo darbo potekstę vandens vartotojams mėgina atskleisti A.Eidukaitis.
Didelių formatų instaliacijų kūrėjas Anatolijus Klemencovas vėl nustebino mįslingai pritemdytoje KKKC erdvėje eksponuojamu kūriniu „Celė“ – pomirtines kaukes primenančių veidų atvaizdais.
Žydrūnė Kriukaitė-Juciuvienė tęsia Lietuvos tapatybės kodo paieškas tautodailėje – lietuviškų audimų raštuose.
Pandemijos grėsmės atšvaitai
Neatsiriboti nuo tikrovės, nepasijusti Visatos autoinspektoriais padeda KKKC salėse eksponuojama Romualdo Inčirausko juvelyrika. Joje sušmėžuoja ir pasaulį nusiaubusio viruso Covid-19 atšvaitai.
„Ar galime būti visiškai nepriklausomi ir laisvi? Deja, šį pasaulį atakuojantis virusas, kaip neįveikiama jėga, atėmė asmens laisvę“, – svarsto Z.Inčirauskas, savo kūriniuose ironiškai žvelgdamas į trapų, lengvai pažeidžiamą, medicinos kaukėmis dangstomą žmogaus kūną.
Miniatiūrų ciklą pristatęs tapytojas Danas Andriulionis koronaviruso baubo nesureikšmino, netgi džiaugėsi karantinu - jam itin vaisingos kūrybos laikotarpiu: "Tapiau ir tapiau nesustodamas, kitos išeities nebuvo“.
Kūrėjus jungia ne tik vyno taurė
Kiti menininkai tiesiog išlaisvina savo vaizduotės galias, pasimėgaudami improvizuoja daiktų formomis, suteikdami jiems netikėtą, kartais žiūrovus net gluminantį turinį ir prasmę.
Artūras Tamašauskas skulptūroje sujungė laivą ir banginį, o Zita Inčirauskienė medines staktas su atžymomis pavertė metaforiškais objektais, nuteikiančiais mąstyti apie žmogaus laiką, jo kintantį ūgį.
Sena tiesa, jog menininkai, ypač talentingesni, iš prigimties yra individualistai, savo kūrybos vadybininkai, laisvi kaip vėjas, vengiantys įtakų, sambūrių, dažniausiai susivienijantys galbūt tik prie vyno taurės.
Tai pastebėjusi kita parodos kuratorė menotyrininkė Danguolė Ruškienė džiaugėsi klaipėdiečių santalka, jų guvumu ir bendryste individualizmo amžiuje: „Ką kvietėme, atsiliepė, pateikė darbus, todėl mums ir pavyko suformuoti išties brandžią, stilingą šiuolaikinės dailės ekspoziciją“.
„Tokios parodos – atkirtis skeptikams, aiškinantiems, jog kūrėjų sąjungos šiais laikais tėra sovietmečio atgyvena, meno senjorų prieglaudos ir pasmerktos išnykti. Viskas priklauso nuo mūsų pačių veiklumo, iniciatyvų, noro kažko griebtis ir daryti nesižvalgant į šonus“, - įsitikinusi N.Poškutė-Jukumienė.
Klaipėdos ekspertai nusigręžė
Pasak jos, LDS padeda plėtoti solidesnius tarptautinius meno projektus, o tai ypač svarbu jaunesniems kūrėjams: „Jau metas pagalvoti ir apie išėjusių Anapilin, iškilių, bet jau aktyviai nebedirbančių menininkų kūrybos paveldo išsaugojimą – vertingiausi dailės darbai nyksta garažuose ir palėpėse“.
Klaipėdos savivaldybės meno ir kultūros ekspertai šiųmetį „Vakarų vėjų" projektą įvertino teigiamai, bet paraišką dėl finansavimo kažkodėl atmetė. Kuratoriai rankų nenuleido – ataskaitinę parodą parėmė aukštesnio lygio vertintojų institucija – Lietuvos kultūros ir meno taryba.
LDS Klaipėdos skyrius šiuo metu vienija 120 profesionalių kūrėjų. Dar veikia ir Klaipėdos apskrities dailininkų sąjunga, kurios atstovai LDS narystės neignoruoja.
