Paroda jau rodyta Paryžiuje ir Taline, o šiemet iš Vilniaus keliaus į Rygą. Jos kuratorius – vienas žymiausių simbolizmo dailės žinovų, prancūzų menotyrininkas Rodolphe’as Rapetti. Jo manymu, Baltijos tautos į Prancūzijoje kilusį simbolizmą įliejo unikalių spalvų.
Prieš dvejus metus parodą Paryžiuje kartu su Baltijos šalių prezidentais atidaręs Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas joje praleido daugiau nei valandą.
„Baltijos sielos – trys išskirtinės sielos, susivienijusios savo išskirtinumu. Trys sielos širdyje Europos, kuriai jos visada priklausė, kaip apie tai 1905-aisiais kalbėjo vienas svarbiausių estų poetų Gustavas Suitsas. „Būkime estai, – rašė jis, – bet taip pat tapkime ir europiečiais.“ Kviečiu savo tėvynainius ateiti čia ir atrasti šiuos didžius europiečius: tapytojus Čiurlionį, Rozentalį ar Raudą“, – kalbėjo E.Macronas.
Paroda buvo sumanyta kaip bandymas apžvelgti ir pristatyti pasauliui profesionalią, to meto Europos dailės tendencijas atspindinčią dailę, kurtą besiformuojančiose Baltijos šalyse. Juk XIX a. pabaigoje Prancūzijoje gimęs simbolizmas paveikė visos Europos kultūrą, taip pat – ir Baltijos šalių meną.
Šio meninio judėjimo temos – mitologija, folkloras, fantazija, sapnų ir vizijų pasaulis, dekadansas – atsispindi tokių Lietuvos simbolizmo klasikų kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Petras Kalpokas, Ferdinandas Ruščicas, Adomas Varnas, Antanas Žmuidzinavičius, Latvijos menininkų Janio Rozentalio, Vilhelmo Purvyčio, Estijos kūrėjų Kristjano Raudo ir Konrado Vilhelmo Mägi ir kitų kūriniuose.
Ekspozicija suskirstyta į tris dalis – „Legendos ir mitai“, „Siela“ ir „Gamta“.
– Kaip nutiko, kad prieš dvejus metus Paryžiuje ir Taline rodyta paroda Vilnių pasiekė tik šiemet? – paklausiau Nacionalinės dailės galerijos direktorės Lolitos Jablonskienės.
– Kai Baltijos šalys minėjo savo valstybingumo šimtmetį, paroda buvo pristatyta Paryžiuje, o iš Prancūzijos nukeliavo į Taliną. Paskui teko daryti pertrauką.
Joje eksponuojami kūriniai – tai svarbiausių Baltijos šalių muziejų aukso fondas, vertingiausi kolekcijų darbai. Kai kurie jų – labai trapūs, sukurti ant popieriaus – piešiniai, pastelės ar akvarelės.
Tokio lygio muziejinės parodos negali keliauti kelerius metus iš eilės. Todėl ir ši paroda po beveik pusės metų rodymo turėjo pailsėti, kūriniai turėjo kuriam laikui grįžti į saugyklų tamsą.
– Ar garsusis prancūzų kuratorius pats atsirinko kūrinius parodai? Gal jo žvilgsnis į mūsų dailės paveldą smarkiai skyrėsi nuo mums įprasto?
– R.Rapetti latvių muziejininkų pasiūlytą sumanymą priėmė su dideliu entuziazmu – mat jis yra ne tik prancūzų ar vokiečių simbolizmo žinovas, bet ir domėjosi Šiaurės šalių simbolizmu. Taigi jo akiratis – ypač platus.
Noriu pabrėžti, kad kuratorius kūrinius rinkosi ne iš reprodukcijų ir katalogų, o gyvai. Jis ir Orsė muziejaus direktorė Laurence Des Cars buvo atvažiavę į Lietuvą, aplankė ir Vilniaus, ir Kauno muziejus.
Prie kolekcijos sudarymo Lietuvoje itin daug prisidėjo šią savaitę miręs šviesaus atminimo dailės istorikas, ilgametis M.K.Čiurlionio dailės muziejaus vadovas Osvaldas Daugelis. Jis parašė įžanginį tekstą prancūziškam katalogui, kurį parodos Vilniuje proga išleidome lietuvių ir anglų kalbomis. Vilniuje prancūzus konsultavo menotyrininkės Laima Laučkaitė-Surgailienė ir Laima Bialopetravičienė.
Įdomu, kad R.Rapetti prieš atvažiuodamas jau žinojo ne tiktai M.K.Čiurlionio, bet ir F.Ruščico kūrybą.
F.Ruščico darbas „Nec Mergitur“ („Neskęstantis laivas“), kuris yra Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus kolekcijoje ir rodomas parodoje, buvo reprodukuotas R.Rapetti knygoje apie simbolizmą.
Taigi kai ką jis jau žinojo, o kitus eksponatus atrado apžiūrinėdamas kūrinius muziejuose. Ir iš tiesų kartais jis nesirinko tų kūrinių, kurie lietuvių dailės istorikams atrodė labai reikšmingi. Tačiau tai ne vien skonio reikalas.
Prancūzų kuratorius galvojo apie bendresnį baltišką kontekstą ir norėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos dailininkų kolekcijų. Mačiau „Laukines sielas“ ir Paryžiuje, ir Taline, todėl galiu pasakyti, kad pirmas jausmas, kuris apima atėjus į parodą, yra suvokimas, kad matai ne trijų atskirų šalių dailės ekspoziciją, o daug platesnį – Baltijos šalių dailės peizažą.
Labiau juntamas bendrumas nei skirtumai. Tai kiek neįprasta, nes mes esame įpratę pirmiausia ieškoti būtent skirtumų – savitumo. Akivaizdu, kad kuratoriui pavyko sukurti kažką visiškai nauja – iš tiesų įspūdingą, baltišką amžių sandūros meno vaizdą.
– Kaip parodoje atsirado privačių kolekcijų darbai?
– Stanislovo Jarockio paveikslą „Šventoji Žemaitija“ su įspūdingais koplytstulpiais, kuris priklauso advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ kolekcijai, savininkai yra paskolinę Nacionalinei dailės galerijai ir jį galima pamatyti nuolatinėje ekspozicijoje.
Kai juo susidomėjo R.Rapetti, pasiūlėme pasižiūrėti, kokių šio laikotarpio kūrinių esama privačiuose lietuvių kolekcininkų rinkiniuose. Taip parodoje atsirado ir P.Kalpoko „Vakaro šviesa“ iš Andriaus Jankausko kolekcijos.
– Lietuviškoje parodos dalyje karaliauja M.K.Čiurlionis, o kas yra Latvijos ir Estijos brangakmeniai, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį?
– Tai pirmiausia P.Kalpoko mokytojai Johannas Walteris ir V.Purvytis, taip pat J.Rozentalis – trys ypač ryškios latvių dailės figūros. Jie prisidėjo ir prie šios šalies Dailės muziejaus, Dailės akademijos steigimo, ir nacionalinio romantizmo pagrindų kūrimo.
Iš estų dailininkų būtina paminėti K.Raudą, kuris ir Lietuvoje žinomas pirmiausia savo iliustracijomis estų epui „Kalevo sūnus“. Be galo įdomus estų tapytojas K.Mägi. Jis gyveno Paryžiuje, lankėsi Norvegijoje, tapė fantastinius, postimpąresionistinius Šiaurės šalių peizažus.
– Dažnai apgailestaujama, kad neturime tokio mitais ir legendomis paremto epo kaip estų „Kalevala“ ar latvių „Lačplėsis“. Ar tai atsispindi ir toje parodos dalyje, kuri pavadinta „Legendos ir mitai“?
– Iš tiesų dažnai kalbama apie tai, kad estų ir latvių XX a. pradžios tapyboje, grafikoje yra labai daug mitologinių siužetų, o lietuvių dailėje jų beveik nėra. Manyčiau, tai susiję su tuo, kad Lietuvos dailininkai labiau domėjosi tikrąja, t.y. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, istorija.
O tokios galimybės neturėję kaimynai savo naują tautinį identitetą kūrė, remdamiesi folkloro ir mitų lobynu. Parodoje galima pamatyti ne vieną estų dailininko kūrinį, reprezentuojantį Kalevo sūnaus mitą. Tiesa, Lačplėsio nėra, bet latvių dailininkai įvairiai interpretavo folkloro – dainų, pasakų – motyvus.
Be to šioje parodos dalyje surinkti ne tik tautinius mitus atspindintys darbai. Čia kalbama apie legendą, pasaką, vizijas – daug platesne prasme. Rasime ir M. K. Čiurlionio „Karalių pasaką“, ir J. Rozentalio „Arkadiją“, o P. Kalpoko fantastiniame paveiksle „Pasakų miestas“ jojantys raiteliai yra akivaizdi užuomina į Vyčio simbolį.
– Simbolizmas kaip meno srovė – daugeliui žmonių artima ir suprantama. Ar prognozuojate, kad net vis garsėjant kalboms apie naują koronos viruso bangą paroda bus gausiai lankoma?
– Simbolizmas Baltijos šalyse – tai epocha, žyminti amžių XIX ir XX sandūrą. Mes patys esame išgyvenę panašų virsmą XX a. pabaigoje, kuomet keitėsi ir politinė, ir apskritai vertybių sistema. Net ir menas iš įprasto meno tapo neįprastu. Taigi esame panašioje situacijoje kaip ir simbolizmo laikų menininkai ir žiūrovai.
Simbolizmas apčiuopė ir apmąstė to meto žmogaus, visuomenės ir kultūros krizę. Menininkai savo kūriniuose kalbėjo apie nerimą, baimę, mirties nuojautą, ligą. Juk tai susiję ir su mūsų išgyvenimais, kuriuos ką tik patyrėme karantino laikotarpiu.
Kalbėdami apie tokius daugiau juntamus nei matomus, neapčiuopiamus ir sunkiai įvaizdinimus dalykus menininkai įvaldė plastinę kalbą, kuri palaipsniui išsivystė į tai, ką dabar vadiname siurrealizmu. Todėl visi siurrealizmo mėgėjai galės parodoje pamatyti simbolizme glūdinčias jo ištakas.
Sudomino šimtus tūkstančių žiūrovų
Paroda „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė“ prieš dvejus metus balandžio–gegužės mėnesiais buvo parodyta Orsė muziejuje („Muse d’Orsay“) Paryžiuje. Tai vienas svarbiausių tarptautinių projektų, skirtų Baltijos valstybių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – šimtmečio minėjimui.
Rengiant šią parodą bendradarbiavo penki muziejai – Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, Latvijos nacionalinis dailės muziejus, Estijos dailės muziejus, Orsė muziejus – bei Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Prancūzijos kultūros ministerijos.
Projekto globėjai buvo Estijos, Latvijos ir Lietuvos prezidentai. Atidaryme jie dalyvavo kartu su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu, kuris žavėjosi paroda.
Prancūzijos ir tarptautinei žiūrovų auditorijai pristatyta Estijos, Latvijos ir Lietuvos dailė nuo XIX a. pabaigos iki 1918 m. Tai apie pusantro šimto kūrinių: tapyba, grafika, pastelės, piešiniai, skulptūra.
Orsė muziejuje Paryžiuje parodą per du mėnesius aplankė 230 tūkst. žmonių.
Į Vilnių atkeliavusioje parodoje eksponuojami 36 iškiliausių Estijos, Latvijos ir Lietuvos dailininkų kūriniai, tarp jų – M.K.Čiurlionio, F.Ruščico, P.Kalpoko, A.Vivulskio, P.Rimšos, A.Žmuidzinavičiaus, J.Rozentālio, V.Purvīčio, J.Walterio, P.Krastiņšo, E.Gruzītės, K.Raudo, K.Mägi, N.Triiko, O.Kalliso, P.Areno darbai.
Paroda veiks iki spalio 11 d.
