Pranašu savo kieme nebūsi. Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvoje ne kartą kritikuotas, mirus buvusiam jo vadovui sulaukė užuojautų iš garsių pasaulio meno kūrėjų ir kritikų, o lenkų kultūros bendruomenė net paskelbė gedulą.

Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus kurį laiką veikė be nuolatinio vadovo. Konkursą eiti direktoriaus pareigas laimėjo menotyrininkė Daina Kamarauskienė. Ji nuo 1997 iki 2019 metų dirbo buvusio šio muziejaus vadovo Osvaldo Daugelio pavaduotoja.

Vos pradėjus darbą D.Kamarauskienei teko sunki pareiga – rūpintis netikėtai mirusio O.Daugelio laidotuvėmis, pasirengimas kurioms nepraėjo be kultūros atstovų pasipiktinimo.

Menotyrininkė atskleidė, kodėl kilo aistros ir kokios politikos vadovaudama muziejui laikysis ji pati, ką planuojama daryti, kad tai nebūtų tik pastatai su juose eksponuojamais meno kūriniais.

– Nacionalinio lygio muziejus su 9 padaliniais kurį laiką veikė be nuolatinio direktoriaus, nes jo vadovo paieškos buvo apipintos keistomis peripetijomis. Liepos 9 dieną paaiškėjo, kad Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui vadovausite jūs. Kodėl tam ryžotės? – „Laikinoji sostinė“ paklausė D.Kamarauskienės.

– Visas muziejaus kolektyvas tikėjosi, kad, 2019 metais paskelbus konkursą direktoriaus pareigoms eiti, jį laimės tuometis vadovas O.Daugelis. Žinia, kad konkursą laimėjo kita pretendentė, buvo netikėta, bet netrukus ji pasitraukė. Aš 6 mėnesius buvau laikinoji direktorė. Kolegos spaudė, kad dalyvaučiau konkurse, ir galiausiai tam ryžausi.

Deja, pirmasis labai atsakingas darbas nebuvo susijęs su muziejaus veikla. Teko rūpintis liepos 19-ąją mirusio O.Daugelio laidotuvėmis, nes to paprašė vienintelis likęs jo brolis. Paskutiniu metu O.Daugelis dirbo muziejininku, vedė ekskursijas.

Savivaldybės prašėme skirti vietą Petrašiūnų kapinių panteone, tačiau leidimas nebuvo duotas. Dalis kauniečių tuo piktinosi. Buvo parinkta kita vieta – netoli panteono, todėl teko gesinti aistras.

Ne be reikalo sakoma, kad pranašu savo kieme nebūsi. Sulaukėme šimtų užuojautų iš garsiausių pasaulio meno kūrėjų, istorikų ir kritikų. Lenkų kultūros bendruomenė paskelbė visuotinį gedulą. Tai dar kartą įrodė, kokia reikšminga buvo O.Daugelio veikla.

– Vis dėlto buvo ir pastabų, kad muziejus per daug sustabarėjęs. Kokį jį matote jūs?

– Radikalių permainų neketinu imtis, bet jų bus. Turime didelį ūkį – 8 pastatus Kaune ir 2 Druskininkuose. Daugeliui pastatų reikia remonto, nes erdvėse, į kurias pro stogus laša vanduo, parodų negalima rengti.

Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus pastato rekonstrukcija jau beveik baigta. Dalyje erdvių lankytis jau galima, visos salės bus atidarytos gruodžio mėnesį. M.Žilinsko dailės galerija visai neseniai uždaryta ir bus atnaujinama mažiausiai trejus metus, nes darbai vyks etapais, pinigai taip pat bus skiriami dalimis.

Šiuo metu remontuojamas Juozo Zikaro memorialinis namas-muziejus, Adelės ir Pauliaus Galaunių namas bei pastatai Druskininkuose.

Po remonto visi muziejaus padaliniai pasikeis, juose atsiras naujų ekspozicijų, jos bus pateiktos moderniau. Parengti naujas ekspozicijas – nemažas darbas.

Vieno iš paskutinių mūsų su O.Daugeliu pokalbio metu jis pasakė, jog atminčiau, kad nacionalinio muziejaus užduotis – garsinti Lietuvą pasaulyje. Tam visiškai pritariu ir šios krypties toliau laikysimės.

– Užsiminėte apie M.Žilinsko dailės galerijos atnaujinimą. Buvo numatyta, kad ten 2022 metais vyks didžioji komandos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ planuojamos vizualaus meno programos dalis. Kodėl renginiai buvo suplanuoti, jei galerijos remontas taip pat buvo numatytas?

– M.Žilinsko galerijos atnaujinimo projektui rengtasi nuo 2014 metų ir buvo manyta, kad iki 2022 jis bus baigtas. Tačiau projekto įgyvendinimas vis buvo atidėliojamas, jam vis nebūdavo skiriama pinigų.

Rekonstrukcija prasidės tik dabar. „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ renginiams atiduosime visą Kauno paveikslų galeriją.

– Ar muziejus bando prisivilioti miesto bendruomenę?

– Manau, kad pagrindinis muziejaus turtas yra žmonės ir muziejus neturi būti tik sustingę eksponatai. Sieksiu, kad darbuotojai kuo daugiau keliautų, nes tik plėsdamas akiratį muziejininkas gali sukaupti reikiamos patirties. Taip pat manau, kad būtina skatinti jaunuosius kuratorius rengti parodas, duoti erdvės jiems reikštis.

Manau, kad labai svarbūs yra jau pradėti socialiniai projektai, pavyzdžiui, parodos, pasakojančios apie didžiuosius Kauno pramonės fabrikus ir jų istoriją. Juose dalyvauja muziejininkai ir miesto žmonės, bendruomenė.

Muziejuje jau 3 metus veikia senjorų klubas. Jo narės, pagyvenusios kaunietės, vykdo labai aktyvią veiklą, savanoriauja muziejuje, į jį jau buvo pakvietusios slaugytojas, pagalbos linijose dirbančius žmones, kurie, padėdami kitiems, patys yra pavargę. Taip pat bendradarbiaujame su suaugusiųjų ir vaikų dienų centrais, neįgaliaisiais, jie lankosi pas mus, mes pas juos.

Lietuvoje pradedamas eksperimentas. Mokslininkai yra įrodę, jog meno poveikis toks stiprus, kad gali pristabdyti senatvinę demenciją, įveikti nerimą ir stresą. Kitose šalyse jau priimta, kad gydytojas išrašo receptą lankytis muziejuose. Tam taip pat jau turime ruoštis dabar, galvoti, kaip priimti tokius žmones.

– Ar pavyksta bendradarbiauti su miesto valdžios atstovais, ar nesijaučiate esantys lyg ir ne miesto dalimi, nes nesate pavaldūs savivaldybei?

– Miesto atstovai mus prisimena, kai sulaukia svečių iš užsienio. Manau, kad bendradarbiavimas galėtų būti glaudesnis. Esu tikra, kad svečiams būtų galima parengti įdomesnes ir prasmingesnes programas, jei tik politikai ir valdininkai norėtų.

Taip pat manau, kad mieste stinga erdvių šiuolaikinio meno parodoms. Mūsų muziejaus pagrindinė paskirtis yra rodyti savo kolekcijas. Kitų šalių miestuose savivaldybės yra įsteigusios miesto galerijas, kuriose prisistato šiuolaikinio meno kūrėjai. Apie tai su kitų Kauno galerijų ir miesto valdžios atstovais esame diskutavę, bet nieko realaus nesiimta. Manau, kad per menkai suvokiama, kam reikalingas menas, todėl jis ir nėra palaikomas taip, kaip norėtųsi.