Vilniaus galerijoje „Artifex“ pristatyta žinomos menininkės, poetės ir menotyrininkės Laimos Kreivytės paroda-performansas „Laukiu“. Dvi pirmosios projekto „Laukiu“ dalys jau įgyvendintos Egipte – garsiojo graikų poeto Konstantino Kavafio bute-muziejuje Aleksandrijoje ir SOMA galerijoje Kaire.
Pasak L.Kreivytės, šiam kūriniui ją įkvėpė ne tik užburianti K.Kavafio poezija ir kelionė į jo gimtąją Aleksandriją, bet ir beveik prieš pusę šimtmečio įvykęs Kalifornijos menų instituto projektas „Womanhouse“.
1972 metais būrys amerikiečių menininkių apleistame name rengė parodas. Tarp jų buvo ir Faith Wilding, kuri atliko performansą „Laukimas“, – moters gyvenimą ji išdainavo kaip monotonišką laukimo litaniją.
Parodoje „Laukiu“ išgirstame šį tą panašaus – Aleksandrijos menininkės Hebos Helal laukimo raudą arabų kalba. Specialiai šiam projektui menininkas Mahmoudas Tareqas sukūrė garso takelį, o jo kolegė H.Helal, dalyvavusi performansuose Egipte, turėjo pasirodyti ir čia, Vilniuje. Deja, dėl koronaviruso pandemijos jie liko Aleksandrijoje, tačiau egiptiečių kūriniai skamba parodoje.
Karantinas nesukliudė į Vilniaus parodą iš Egipto atkeliauti mašrabėjai, kurią pagal L.Kreivytės dizainą sukūrė Kairo meistras Mohamedas Diapas. Mašrabėja – drožinėta ažūrinė uždanga, naudojama islamo architektūroje, dažniausiai balkonuose.
– Kaip kilo sumanymas nuvažiuoti ir kurti Aleksandrijoje, Egipte? – paklausiau 47 metų L.Kreivytės.
– Buvau prisiskaičiusi anglų rašytojo Lawrence’o Durrello „Aleksandrijos kvarteto“ ciklo romanų. Aleksandrija man atrodė fantastiškas miestas. Todėl kai sužinojau, kad įmanoma gauti kūrybinę dviejų mėnesių stipendiją Aleksandrijos meno centre, supratau, jog turiu ten neužbaigtų reikalų.
Jaučiau, kad man reikia kažką išsiaiškinti, pasižiūrėti. Nueiti prie K.Kavafio kapo, pasižvalgyti iš jo balkono. Paaiškėjo, kad graikų kapinės – neįtikėtinai šviesios: baltas marmuras ir žydras dangus. Tikras mirusiųjų miestas. Parodoje jį galima pamatyti videofilme.
Poetas K.Kavafis – mano sena meilė. Nuėjau į tą vietą, kur jis gyveno. Tame name vienintelis jo butas buvo su balkonu.
Jo bute-muziejuje ir surengiau vieną šios parodos dalį. Su meno mokyklos studentais suorganizavome K.Kavafio poezijos skaitymus – graikiškai, angliškai, arabiškai ir net italų, ispanų, vokiečių kalbomis. Įdomu, kad nemažai to buto daiktų ir vietų (net ir balkonas) aprašyti jo eilėraščiuose.
Norėjosi perkelti šiek tiek Aleksandrijos ir Kairo atmosferos į Vilnių. Žiūrovas pamatys mašrabėją, o kas laukia už jos – siurprizas.
– Kodėl į parodą kviečia vėliava su Vilniaus senamiesčio balkono vaizdu?
– Aš visur važiuoju su vėliava, kurioje pavaizduotas tas Vilniaus balkonas. Ji atsirado prieš dvejus metus. 2018 metų vasario 17-ąją minėdamos Lietuvos moterų balsavimo teisės šimtmetį feministės perskaitė manifestą iš „Naručio“ viešbučio balkono, kuris yra greta Signatarų namų balkono ir iš kurio profesorius Vytautas Landsbergis visuomet sako kalbą Vasario 16-ąją.
Į Signatarų namus muziejininkai mūsų neįleido, kaip prieš šimtmetį moterų į Lietuvos tarybą, todėl teko išsinuomoti balkoną kaimynystėje.
To balkono turėklų nuotrauka ir atspausta ant vėliavos.
– Svečiose šalyse pasirodyti su keista vėliava gali būti ir pavojinga?
– Taip, kai nuvažiavau į Egiptą, supratau, kad negalima tiesiog imti ir išeiti su ta vėliava į viešą erdvę. Politinė situacija ten įtemptoka. Bet mane vis tiek domino toks dalykas kaip moters erdvė. Kokia ji toje šalyje? Kokie ten balkonai?
Kalbėdamasi su vietiniais žmonėmis sužinojau, kad islamo architektūroje yra toks populiarus elementas kaip mašrabėja. Tai drožinėta balkono uždanga. Iš vidaus pro tuos ornamentus gali matyti viską, o iš išorės tavęs niekas nemato. Moterys dažnai ir sėdėdavo tuose balkonuose – tai būdavo tarsi jų išėjimas į gatvę.
Mašrabėja, kaip ir balkono nuotrauka mano vėliavoje, – tik ornamentas. Bet ir ornamentas yra politiškas – tam tikri raštai, spalvų deriniai kuria emocinę ir prasminę įtampą, net jei nemokame jų skaityti.
– Minėjote, kad pati parodos tema atsirado keistoje vietoje – Kairo geležinkelio stotyje. Kas ten nutiko?
– Kairo traukinių stotis – tiesiog milžiniška. Ir man ten atvykus visose švieslentėse, kuriose paprastai rodoma informacija apie traukinių atvykimą ir išvykimą, blyksėjo tik vienas raudonas užrašas „Waiting...“. Laukimas. Su trimis taškeliais. Mirkt, mirkt. Tarsi kokia poezija. Aš net sukūriau tokį nedidelį videodarbą.
Tai truko neilgai. Greitai viskas veikė kaip įprastai. Bet supratau, kad tai buvo ženklas man. Poetinis nušvitimas.
– Todėl ir pirmoji parodos dalis surengta Kaire?
– Mašrabėjos buvo labiau įprastos Kaire, nes Aleksandrija – gerokai europietiškesnis miestas.
Todėl planuodama parodą Kairo galerijoje pagal salės lango matmenis užsakiau naują mašrabėją vietiniam meistrui.
Performanso metu galerijoje aš angliškai skaitydavau savo eilėraštį „Laukiu“, o meno mokyklos studentė H.Helal arabiškai dainuodavo laukimo raudą. Juk laukimas – visą moters gyvenimą persmelkianti būsena. Nuo senų laikų moterys turi laukti kažko, kas ateis ir jai pasakys, kaip turi būti.
– Kuo jus sužavėjo K.Kavafio poezija? Lietuviškai jos nėra daug – viena Vytauto Bložės versta knygelė, keli Tomo Venclovos, kitų autorių vertimai.
– V.Bložės vertimų knygą „Dionizo eisena“ padovanojau Kairo muziejui – jie labai apsidžiaugė, nes turi K.Kavafio vertimus beveik visomis kalbomis, o lietuviškai neturėjo. Ypač mėgstu T.Venclovos vertimus, bet V.Bložės ir Mindaugo Strockio išverstos eilės taip pat gerai skamba.
Man patinka K.Kavafio sugebėjimas paprastai, nepasislėpus po metaforomis, kalbėti apie labai intymius, net erotiškus patyrimus. K.Kavafis ypač ir vertinamas dėl to, kad išgrynino kalbą, apvalė ją nuo ornamentuotų, nuvalkiotų poetizmų.
Imponavo ir jo domėjimasis istorija. Jis buvo vedlys po tą nežinomą pasaulį, kuris atsivėrė L.Durrello „Aleksandrijos kvarteto“ romanuose.
K.Kavafis man svarbus ir tuo, kad jis – toks ribinis personažas: graikas, gyvenęs mieste, kurio dauguma gyventojų – arabai, iš pradžių rašęs angliškai, vėliau – graikiškai, dėl savo homoseksualumo lyg ir pernelyg nesmerktas, bet vis tiek privalėjęs būti labai apdairus.
Laukimas irgi yra tokia ribinė, tarpinė būsena. Tu esi tarsi pakabintas – dar nieko nenutiko, bet kažkas turi atsitikti. Kai lauki, esi tarsi durys tarp dviejų pasaulių: tarp kalbų, tarp kultūrų ir miestų, tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Ieškai kažkokių šešėlių.
Ir šioje parodoje aš vaikausi tuos šešėlius. Ką gali suprasti pabuvęs svečioje šalyje vos du mėnesius? Nedaug. Bet galima ir ten rasti šešėlių.
Juk vos atvažiavusi apsigyvenau viešbutyje, kuriame kadaise buvo įsikūrusi ministerija, kurioje dirbo K.Kavafis. Laipiojau tais pačiais laiptais. Kai persikėliau į kitą vietą, paaiškėjo, kad gyvenu toje pačioje gatvėje, kurioje K.Kavafis gyveno su tėvais.
– Parodoje yra užuomina ir į legendinę Aleksandrijos biblioteką?
– Tai mažytė mano Aleksandrijos biblioteka. Daugiausia tos knygos, kurias nusipirkau Egipte – nuo romanų iki knygų apie arabų slengą, arabų poezijos ir panašių dalykų. Galima pavartyti ir L. Durrello romanus, paskaityti K.Kavafio poezijos.
