Tapytojos Irmos Leščinskaitės parodoje – kasdienybės ir dvasios vertybių sankirtos

Vos įžvelgiamomis miniatiūromis inkrustuotas abstracijas papildo iš kasdienybės išplaukę daiktai. Tapytoja žiūrovus panardina į savo kūrybos pasaulį naudodama spalvas, šiuolaikines technologijas, netgi garsus.

Interaktyvių technologijų galimybėmis mene susidomėjusios klaipėdietės I.Leščinskaitės kūryboje pastaruoju metu atsiradusi papildomoji realybė KKKC erdvėse eksponuojamoje parodoje „Mikropasauliai: abstraktūs atvaizdai“ prasiveržia dar gaivalingiau, su nauja jėga.

Drobėse įkomponuotos Jahano Vermeerio paveikslo „Mergina su perlo auskaru“, dailininko Vincento Van Gogho, kompozotoriaus Johanno Sebastiano Bacho, filosofo Hanso Georgo Gadamerio, Prūsijos madonos karalienės Luizės, poeto Kristijono Donelaičio, kitų garsenybių miniatiūriniai atvaizdai – tarsi nedideli atskiri pasauliai.

Menininkės kūrybos gelmės, prasmė ir energetika atsiveria atsiveria ne iš karto – patartina stabtelėti, atidžiau įsižiūrėti į paveikslų paviršių struktūras, spalvų raštus. Kiekvienas ciklas – lyg atskira autonominė erdvė.

 

I.Leščinskaitė vaizduoja istorinių asmenybių, laikmečių sankirtą su šiurkščiais kasdienės apyvokos daiktais – statybų pastoliais, metaline lova, silikono guma, sutrešusiu kelmu. Paprasčiausius kaip įrankius naudojamus daiktus ji vadina „išprasmintais“, jų fone atsiskleidžia autorės tapybos efektai ir estetinė prasmė.

„Specialiai siekiau tokio kontrasto – priešpriešos, kad tam tikri buities daiktai, išdėlioti šalia meno kūrinių, kurtų minčių ir asociacijų įtampos lauką. Tokia pagrindinė šios parodos idėja“,– aiškino I.Leščinskaitė.

Ekspozicija įvairiais rakursais atspindi žmogaus ir visuomenės problemas: gamtos ir gyvenamosios aplinkos, kultūros vertybių ir harmoningų socialinių santykių aktualijas, tvarios plėtros išsaugojimo būtinybę.

Sugretinant kontrastus, pasak autorės, gali atsiverti tikrumo prošvaistės, kuriose šmėžuoja blausūs, išnykusių, bet  žmogaus atmintyje vis dar gyvų tikrovės vaizdinių šešėliai.

I.Leščinskaitės tapybos ženklus atpažįstantiems žiūrovams jos kūryba žadina nostalgiškus jausmus – prarastos tikrovės ilgesį, galbūt net įkvepia troškimą ieškoti kelių, kaip vėl prie jos priartėti, susigrąžinti praeitį.

Tuo pat metu autorė deklaruoja pagarbą klasikinei tapybai – jos drobėse  įprasmintos istorijos ir kultūros objektų, iškilių asmenybių reikšmės, naujai apmąstomos, priartinamos prie dabarties, prie šiandienos žiūrovų.

„Abstrakčioji tapyba yra pagrindinis mano minčių ir emocijų raiškos būdas“, – kalbėjo I.Leščinskaitė, vis labiau linkstanti į naujoviškas vaizdų schemas ir slinktis, šiuolaikinių medijų priemonėmis perteikiamus naratyvus.

Fotografinė menininkės rega, ryškių ir prislopintų spalvų šėlsmas paveiksluose, garsai, virtualios simuliacijos, integruotos į tradicinės tapybos kontekstą, autorei padeda kurti kitokį kultūros ir socialinės aplinkos suvokimą.

Toks menas dabar, ko gero, intriguoja gal net labiau nei emocijomis, pasąmone ar ekspresyvumu grindžiama vaizduojamoji dailė.

Nuolatinę autorefleksiją ir analizę I.Leščinskaitė suvokia kaip natūralią šiuolaikinio meno būseną ir svarbiasią jo egzistavimo sąlygą.

„Menas gali išlikti, kai jį kaskart iš naujo apmąstome. Svarbu apibrėžti jo santykį su tikrove ir savimi – suprasti, kada jis dar yra menas, o kada virsta kažkuo kitu, arba yra jau nebe menas“, – teigė parodos autorė.

I.Leščinskaitei tai ypač aktualu dabar, kai pasaulį drebina globaliniai virsmai: „Ši paroda – tarsi priminimas, kad menui nepavyks išvengti akistatos su tolstančia ir vėl sugrįžtančia patirtimi, kuriai jokie draudimai negalioja.“

„Menininkė tarytum vėduoklę išskleidė savo spalvinių manipuliacijų ir kompozicijų potencialą – vaizdiniai egzistuoja, kol yra stebimi, slenka prieš akis tam tikta tvarka. Tokia tapyba įgija interaktyvaus dizaino matmenį“, – pristatydamas I.Leščinskaitės parodą kalbėjo KKKC vadovas menotyrininkas Ignas Kazakevičius.

Dvejose KKKC rūmų salėse pristatomoje parodoje bene labiausiai intriguoja technologiniais sprendimais praturtinti interaktyvūs I.Leščinskaitės mikropasaulių atvaizdai, kuriami išplėtotos tikrovės principu.

Prie karalienės Luizės miniatiūros pridėję kompiuterio planšetę žiūrovai gali išvysti tai, ko nepamatytų žvelgdami į abstrakcijas plika akimi  – ekrane atsiveria to laikotarpio žmonių veidai, drabužiai, daiktai.

 I.Leščinskaitė į bendrą kūrybos procesą įtraukia kitų sričių profesionalus. Tarp jų yra architektai Gerda Antanaitytė, Audrius Laurinaitis, kompozitorius Linas Rimša, kiti inovatyvių technologijų specialistai ir vartotojai.

Vienintelė Lietuvoje tokia tapytoja, pasitelkusi programinę įrangą valdančią komandą, kuria interaktyvius paveikslus su įtapytomis miniatiūros. Šitaip paveikslams suteikiamas pridėtinis lygmuo ir naujos prasmės.

I.Leščinskaitės interaktyvi kūryba kupina įvairiausių paslapčių, kurias reikia įminti, netikėtų efektų – žvelgiant į abstrakčius paveikslus, gali atgyti paukščių balsai, medžių šnarėjimas, jūros ošimas.

Į paveikslą nukreipto kompiuterio ekrane slenka vaizdo animacijos, šmėžuoja šiuolaikiniai siužetai – tarp jų ir legendinės britų grupės „The Beatles“ lyderio Johno Lenono portretas.

„Specialiai nuvykome į egzotišką Borneo salą, kad įrašytume tenykščiuose miškuose gyvenančių sparnuočių giesmes“, – pasakojo nuolatinė menininkės projektų partnerė G.Antanaitytė.

G.Antanaitytė netgi sukūrė specialią programėlę, kurią žiūrovai gali atsisiųsdinti į savo išmaniuosius telefonus. Paskui ekraną tereikia nukreipti į paveikslą, kad atsivertų nutapytos, bet kitiems nematomos miniatiūros.

Parodoje „Mikropasauliai: abstraktūs atvaizdai“ eksponuojama dar viena intriguojanti naujovė – įmonėje „Brolis Semiconductors“ trumpojo vidutinio infraraudonojo ruožo kamera  peršviestas I.Leščinskaitės paveikslas.

Tai tarsi kūrinio rentgeno nuotrauka, kurioje atsiveria nematomi gelminiai autorės tapybos sluoksniai.

„Man patinka darbuotis su kitų sričių specialistais. Pasiūlau temą, o paskui kartu galvojame kaip ją išplėtoti, suteikti kūriniui gilesnę virtualią raišką, suvirpinti žiūrovų vizualinius jausmus ir klausą“, – kalbėjo menininkė.

Naujų kūrinių idėjas I.Leščinskaitei diktuoja šiuolaikinių menininkų kūryba, perskaitytos knygos, socialinė aplinka, muzikos kūriniai, visas kultūrinis kontekstas, leidžiantis tapyboje sluoksniuoti ir praeitį, ir ateitį.

I.Leščinskaitės tapyba primena konceptualią menininko dirbtuvių išklotinę arba kūrybinį maršrutą, kuriuo ji žiūrovus kantriai veda pro daugiasluoksnius savo tapybos sluoksnius, realius ir virtualius pavidalus.

Parodoje eksponuojami skirtingais būdais (audioinstaliacija, pridėtine realybe, gelminiu skenavimu, markeriu ir videoprojekcija) sukurti, instaliacijomis papildyta abstrakcijų meistrės I.Leščinskaitės kūriniai.

Pati autorė savęs novatorės laurais nevainikuoja, tačiau prisipažino, kad mėgsta eksperimentus, dirbdama nuolat ieško naujų meno raiškos formų ir galimybių.

KKKC erdvėse pristatomas dar vienas kolektyvinis I. Leščinskaitės ir jos kūrybos partnerės Zitos Tallat-Kelpšaitės vaizdo projektas „Metų laikai“, skirtas Rytprūsiuose gyvenusiam lietuvių literatūros pradininkui K.Donelaičiui.

Šis projektas tarptautiniame poezijos festivalyje „POESTATE“ pelnė vieną iš penkių pagrindinių prizų. Dėl koronaviruso pandemijos festivalis, kuriame savo kūrybą eksponavo daugiau nei 50 menininkų iš įvairių pasaulio šalių, buvo perkeltas į virtualią erdvę.

„Metų laikai“ – ne pirmas bendras  I.Leščinskaitės ir Z.Tallat-Kepšaitės kūrinys. Prieš kelerius metus kitą savo projektą jos pristatė Lokarne (Šveicarija) – Leonardo da Vinčio galerijoje „il Rivellino“ vykusiame Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui skirtame renginyje.

Savo parodą Klaipėdoje surengusi I.Leščinskaitė netikėtai sulaukė svečio iš Lokarno – galerijos „il Rivellino savininko, Šveicarijos ir Lietuvos kultūros ryšių puoselėtojo, meno renginių organizatoriaus Arminio Sciolli.

Pasveikinęs „Metų laikų“ autorės A.Sciolli smalsiai tyrinėjo naujausius I.Leščinskaitės darbus - klaipėdietės paroda gali iškeliauti į Lokarną.

Dailininkė I.Leščinskaitė 1998 m. Vilniaus dailės akademijoje (VDA) įgijo tapybos studijų magistrės laipsnį. 2007 m. baigė VDA Meno aspirantūros studijas, jai suteiktas dailės krypties meno licenciato laipsnis. 1996 m. stažavosi Austrijoje pas menininkus Nancy Spero ir Leon Golub.

Lietuvos dailininkų sąjungos narė I.Leščinskaitė yra VDA Klaipėdos fakulteto docentė – dėsto vizualiuosius menus. Parodinėje veikloje dalyvauja nuo 1990 metų, jai suteiktas ir meno kūrėjos statusas.

Surengė 31 personalinę parodą, dalyvavo 104 bendrose tapybos parodose ir meno projektuose: Lietuvoje, Austrijoje, JAV, Italijoje, Rusijoje, Islandijoje, Šveicarijoje, Ukrainoje, Kazachstane, Vokietijoje, Danijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Suomijoje ir Latvijoje.