Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje nuo šiandien galima aplankyti parodą „P.Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“. Joje pirmą kartą žiūrovams pristatoma P.Kalpoko tapybos visuma.
Lietuvos muziejuose saugomi dailininko darbai parodoje kabės greta paveikslų, kurie ilgą laiką buvo laikomi dingusiais, sudegusiais ar kitaip prarastais.
Mat nemažą prarasta laikytos tapytojo kūrybos dalį privatūs kolekcininkai jau sugrąžino į Lietuvą, nupirkę paveikslus iš įvairių šaltinių, dažnai iš užsienyje gyvenančių savininkų.
Tai tik antroji P.Kalpoko tapybos paroda, surengta po staigios ir gana mįslingos dailininko mirties Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Neseniai trys dailininko darbai buvo eksponuoti Paryžiuje, Baltijos šalių simbolizmo parodoje, kuri šią vasarą atkeliauja į Nacionalinę dailės galeriją Vilniuje.
– Kaip kilo sumanymas surasti ir parvežti dingusiais laikytus šio tapytojo darbus į Lietuvą? – paklausiau 44 metų kolekcininko, įmonės „Du broliai“ bendraturčio Andriaus Jankausko.
– Kai pradėjau domėtis Lietuvos daile, maniau, kad ji nėra labai įdomi, bet tai buvo mano menko išprusimo šitoje srityje rezultatas. P. Kalpoko peizažai tapo mano pirmąja meile. Aš visada mėgau impresionizmą ir postimpresionizmą. Tačiau žinojau tik garsius užsienio vardus – Vincento van Gogho, Claude‘o Monet, Pierre‘o-Auguste‘o Renoiro, Camille'io Pissarro darbus. Buvo įdomu, ar ką nors panašaus galima rasti Lietuvoje.
Vienintelis, kurį radau panašiai dirbusį ir buvo P. Kalpokas. Tiesa, tas jo postimpresionizmas – labas savitas. Jo ankstyvojo periodo paveikslai – labai įdomūs, kupini lyrizmo, nerimo, tarsi dailininkas mestų iššūkį sau pačiam dar net nežinodamas, koks bus tas paveikslas. Tos įtampos mažiau brandžioje jo kūryboje.
Taigi, nusprendęs pradėti kolekcionuoti paveikslus, nuo pat pradžių pasukau P.Kalpoko darbų rinkimo, atradimo ir pargabenimo atgal į Lietuvą keliu. Norėjosi, kad visa tai būtų naudinga visai mūsų kultūrai.
Net sulaukdavau kritikos, kad esu vieno dailininko kolekcininkas. Žinoma, kritiką išgirsdavau dažniausiai iš aukcionų ar meno perpardavėjų, nes nieko kito nepirkdavau. O įsigyti P. Kalpoko darbus nėra labai paprastas dalykas, nes jo paveikslai ne taip dažnai pasirodo meno rinkoje. Daug vertingų jo kūrinių jau yra muziejuose.
Pirmasis mano kolekcijos paveikslas „Laukai“ atkeliavo iš Vokietijos. Jis visą laiką priklausė tam pačiam vokiečių kolekcininko H. Lüderio-Lühro rinkiniui, iš kurio 1937 metais 16 darbų papildė Kauno muziejaus fondus.
Paveikslas nutapytas po dailininko bičiulio M.K.Čiurlionio mirties. Matyt stipriai paveiktas netekties tuo metu P.Kalpokas sukūrė keliolika įdomių paveikslų, kurie persmelkti simbolizmo nuotaikomis. Tarsi kokią duoklę atidavė.
– Minėjote, kad ypač mėgstate P.Kalpoko upelius. Ar tuose „Laukuose“ irgi buvo upelis?
– Labai mažas fragmentas. Todėl jis man iš pradžių ne taip labai patiko. Tačiau mane konsultavusi menotyrininkė, šios parodos kuratorė dr. Nijolė Tumėnienė labai juo susižavėjo ir sakė, kad būtina kuo greičiau kūrinį pargabenti į Lietuvą, kol vėl kur nors nepradingo. Tik po kelerių metų pradėjau suvokti savo pirmojo pirkinio vertę.
Mane visada žavėjo P.Kalpoko upeliai, kurie nėra tik gamtos vaizdai, bet simbolizuoja daugybę dalykų – nuolatinę kaitą, energiją, atgimimą. Pirmąjį tokį kalpokišką upelį įsigijau Rygoje. Tai buvo vienas jo žiemos peizažų, sukurtas 1904 metais.
Yra žinoma, kad dailininkas tapydavo gamtoje, kai net dažai nuo šalčio stingdavo. Niekas neabejoja, kad P.Kalpokas buvo ypatingas žiemos peizažų meistras. Jie kupini lyrizmo, vidinių išgyvenimų ar nostalgijos, ir tarsi pakelia šį žanrą į kitą lygmenį.
– Turbūt sunku atiduoti pamėgtus, namuose prigijusius paveikslus į parodą?
– Taip. Kad ir šios parodos atveju. Vaikai net pradėjo klausinėti, ar mes išsikraustome iš namų, nes nė vieno paveikslo nebeliko.
Bet mano kolekcijos tikslas – ne vien puošti namus, bet ir dalintis. Todėl tikrai nesuprantu tų žmonių, kurie atsisako paskolinti kūrinius parodoms. Juk tai darome vardan mūsų kultūros.
– Jei dailininko darbą solidus muziejus eksponuoja svarbioje parodoje, tai to darbo vertė tik didėja.
– Tikrai taip. Tačiau žmonės kartais nenori parodyti, kad turi vertingą kūrinį baimindamiesi dėl jo saugumo. Būna ir finansinių peripetijų. Kartais nenori, kad giminaičiai pamatytų, ką jie turi, kad nepareikštų, kad ir jiems priklauso pusė darbo.
Panaši istorija nutiko su paveikslu „Upelis pavasarį“, kuris bus rodomas Kaune. Prieš kelerius metus giminių ginčai dėl šio kūrinio buvo patekę ir į pirmuosius „Lietuvos ryto“ puslapius.
– Kai kurie P.Kalpoko darbai iš privačių kolekcijų turbūt net menotyrininkams buvo matyti tik nuotraukose? Ar, jūsų manymu, galima būtų parodoje išskirti kurį nors ypatingą paveikslą?
– Tai padaryti beveik neįmanoma, nes darbai vienas už kitą įdomesni, daugelis turi sudėtingas istorijas, savas paslaptis. Tačiau galima būtų paminėti vieną ypatingą paveikslą , kuris vadinasi „Auksiniai berželiai“. Jis – vienas įdomiausių šios parodos eksponatų, sukūrimo metais įvertintas net 750 rublių.
Tai vienas tų darbų, kurie išgarsino šį dailininką. Mat P.Kalpokas 1907 metais jį iš Miuncheno atsiuntė į „Pirmąją lietuvių dailės parodą“ Vilniuje. Jis nemažas – beveik metro pločio. Nuostabiai nutapytas – impresionistine maniera. Taip, kaip lietuvį Miunchene mokė dailininkas Antonas Ažbė.
Tapytojas Augustinas Savickas savo knygoje „Peizažo erdvė“ rašė, kad parodoje prie šio paveikslo būriavosi žiūrovai, nes jis buvo nutapytas labai moderniai. Tiesa, Lietuvos spaudoje šis paveikslas buvo sukritikuotas, nes dailininkas atsisakė pustonių, tepė ant drobės grynas, aštrias spalvas, o gamtoje tokių dalykų neva nebūna.
Įsivaizduojate – koks diletantiškumas. Tuo tarpu Vokietijos spauda (turiu suradęs tą vokišką straipsnį) kaip tik gyrė šį paveikslą dėl jo modernumo.
– Tačiau P.Kalpoko kūryba gana greitai buvo įvertinta ir Lietuvoje?
–-Taip, vėliau ir Lietuvos spauda labai gyrė būtent šį paveikslą. P.Kalpokas net buvo vadinamas „auksinių berželių poetu“. Tai galima rasti menotyrininkės N. Tumėnienės 1983 metais išleistoje P.Kalpoko monografijoje.
Kiek žinau A. Ažbė mokė Kalpoką, kad jis nesižavėtų pustoniais, nes jie paveiksle sukuria tik purvą. O tas grynų spalvų virpėjimas, mirgėjimas kiekvieno žiūrovo akyse sukuria skirtingą vaizdą, todėl kiekvienas žmogus tą patį paveikslą mato šiek tiek kitaip. Tai ir yra impresionizmo paslaptis. Ir „Auksiniuose berželiuose“ P.Kalpokui visa tai ypač puikiai pavyko.
Šis dailininkas turėjo tvirtą stuburą. Jis nepataikavo žiūrovams – tapė naujoviškai, taip, kaip buvo išmokęs Vakarų Europoje. Jis nesistengė dirbti taip, kad paveikslą būtų lengva parduoti, kad jis būtų padailintas, pagražintas, pasaldintas, kaip tuo metu darė kai kurie kiti lietuvių dailininkai.
P.Kalpokas vertas pagarbos, nes tapė moderniai, o ne tradiciškai, nors Lietuvoje tai ne visada buvo suprantama.
– Vienu didžiausių įvykių jo meninėje karjeroje turėjo tapti personalinė paroda Berlyne?
– Taip, Vakaruose P.Kalpokas buvo pripažintas ir įvertintas anksčiau nei Lietuvoje. Tai puikiai liudija 1914 metais planuota jo personalinė paroda Berlyne, kuri neįvyko dėl Pirmojo pasaulinio karo. Apie 120 darbų iškeliavo į šią parodą iš Rygos ir pradingo.
Džiugu, kad dalis šių dingusių paveikslų jau surasta. Jie pargabenti iš Latvijos, Vokietijos, Vengrijos, Austrijos, Italijos bei kitų šalių ir eksponuojami Kaune.
Svarbu, kad į P.Kalpoko darbus dėmesį atkreipė ir Paryžiaus Orsė muziejaus (Musée d’Orsay) direktorė, atvykusi atrinkti vienam svarbiausių tarptautinių projektų, skirtų Baltijos valstybių šimtmečio minėjimui, – tarptautinei parodai „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmo dailė“.
Jie tikrai nedaro gėdos tokio lygio muziejui. Juk Orsė muziejuje rodomi Vincento van Gogho, Claude‘o Monet, Pierre‘o-Auguste‘o Renoiro, Camille'io Pissarro šedevrai. Vienas mano kolekcijos paveikslas „Vakaro šviesa“ taip pat eksponuotas Baltijos šalių parodoje.
Dabar jį galima pamatyti M.K.Čiurlionio muziejuje, o vėliau iškeliaus į Nacionalinę galeriją, kurioje šią vasarą pristatoma Paryžiuje ir Taline didelio susidomėjimo sulaukusi kolekcija.
– Kodėl nusprendėte parodyti savo rinkinio paveikslus P.Kalpoko kūrybos parodoje? Įkalbėjo muziejininkai?
– M.K.Čiurlionio muziejus norėjo pristatyti visą šio dailininko kūrybos palikimą. Geriausius jo darbus – ir iš muziejų, ir iš privačių kolekcijų ar pavienių žmonių. Kai vienas ar kitas privataus rinkinio eksponatas vertingai papildo muziejaus kolekcijas ar parodas, tai mūsų paveldas darosi dar įdomesnis.
Paskutinė P.Kalpoko paroda įvyko 1980 metais, o tuo metu dar negalima buvo parodyti jo ankstyvosios, Vakaruose pripažintos kūrybos. Per 40 metų ir muziejų, ir privatūs rinkiniai yra gerokai pasipildę. Ir šiandien, minint dailininko 140-ąsias gimimo metines jau galima visapusiškai apžvelgti jo kūrybą.
Jungtinė muziejų ir kolekcininkų paroda leidžia žiūrovams ir tyrinėtojams rasti trūkstamus atsakymus, geriau ar net naujai pažinti šį nuostabų dailininką.
– Rekordiniai praėjusios savaitės Vilniaus aukciono rezultatai rodo, kad P.Kalpoko darbai vis labiau domina mūsų kolekcininkus. Net trys jo peizažai atsidūrė brangiausiai aukcione parduotų kūrinių penketuke.
– Europos aukcionuose jo darbų kainos dar didesnės. Pavyzdžiui, praėjusių metų gruodį Vokietijoje, Miunchene vykusiame aukcione vidutinio dydžio P.Kalpoko darbas buvo parduotas už 72 tūkst. eurų.
Pagal oficialią aukcionų statistiką, tai yra brangiausiai viešai parduotas Lietuvos dailininko (o ne tik su Lietuva susijusio dailininko) paveikslas. Vadinasi, pradedame suprasti, kokį įdomų dailininką turime. Vis daugiau žmonių jį atranda, įvertina ir negaili didelių sumų už jo darbus.
– Amžininkų atsiminimuose rašoma, kad tapytojas nelabai mokėjo elgtis su pinigais. Bet matyt jo paveikslus pirko, jei jis sugebėjo įsigyti žemės lopinėlį Šveicarijos kalnuose?
– Akivaizdu, kad jis buvo vertinamas savo amžininkų. Esu atradęs labai įdomų faktą, kad studijuodamas Miunchene P.Kalpokas nutapė kompozitoriaus Richardo Vagnerio portretą.
Žinoma, kompozitoriaus portretus tapė daugelis to meto dailininkų, studentų. Tačiau įdomiausia, kad būtent lietuvio sukurto portreto reprodukciją žinoma Vokietijos meno leidinių leidykla „Ackermann Kunstverlag“ pasirinko atvirukams ir plakatams , kurių tiražai buvo didžiuliai.
Taigi, Vokietijoje P.Kalpokas buvo žinomas, jo darbai buvo rodomi svarbiose Sezessiono ir Kunstvereino parodose. Dabar kai kuriuos jų galime pamatyti ir Kaune.
– Minėjote, kad parodoje išvysime ir paskutinį P.Kalpoko peizažą, nors visi manė, kad jis žuvo gaisre?
– Taip, tai 1942 metais nutapytas paveikslas „Vėjas iš jūros“, kuris karo metais buvo eksponuotas M.K. Čiurlionio dailės muziejaus parodoje Kaune. Tapybos darbas nupirktas tiesiai iš parodos ir visą laiką laikytas dingusiu. Mat name, kuriame jis buvo, kilo gaisras.
Po šio darbo iki pat mirties P. Kalpokas peizažų daugiau nebetapė. Tad „Vėjas iš jūros“ yra tarsi „gulbės giesmė“ peizažo žanrui, kuris dailininko kūryboje buvo pats svarbiausias.
Ne taip seniai paaiškėjo, kad jo savininkai išnešė paveikslą iš degančio namo kaip vieną didžiausių savo brangenybių. Ir nors jie dažnai kraustėsi, iš Kauno persikėlė į Vilnių, kūrinys visą laiką buvo pas tuos pačius žmones. Parodoje pamatysime jį pirmą kartą po karo – sutvarkytą, nuvalytą nuo suodžių.
Tai gana didelis paveikslas – virš metro pločio. P.Kalpokas dažniausiai tapydavo gerokai mažesnius darbus. Didelių darbų, kurie buvo neužsakomieji, jis sukūrė itin mažai.
„Vėjas iš jūros“ – labai simboliškas pavadinimas karo metais. Paveikslas nutapytas pagal 1923 metų akvarelę. Matome pajūrį, pusę paveikslo užima dangus ir grėsmingi debesys, o tolumoje – vienas palinkęs medelis. Galima manyti, kad tai Lietuvos metafora karo fone. Tačiau darbe yra ir optimizmo – matosi saulės apšviestos kopos. Tai būdinga daugeliui šio dailininko darbų – perspektyvoje matome šviesą.
Todėl mano manymu ši M.K.Čiurlionio muziejaus paroda – tikrai išskirtinė ir išbaigta. Nuo ankstyvųjų darbų – iki paskutinio peizažo. Ji padės daugeliui žmonių iš naujo atrasti šį dailininką. Nes esu įsitikinęs, kad lietuvių tapybos aukso fondui priskiriama P. Kalpoko kūryba, Lietuvos kultūrai yra ne mažiau svarbi nei M.K. Čiurlionio paveldas.
Už mokytojo karikatūrą išlėkė iš gimnazijos
Dailininkas P. Kalpokas gimė 1880 metų kovo 31 dieną Miškinės viensėdyje, Rokiškio apskrityje. Mirė 1945 metų gruodžio 5 dieną Kaune.
1890-1895 m. P. Kalpokas penkerius metus lankė Mintaujos gimnaziją, nes tėvai, kurie buvo pasiturintys ūkininkai, tikėjosi, kad jis taps kunigu. Deja, ant krosnies nupiešė mokytojo karikatūrą ir buvo pašalintas iš gimnazijos.
Mintaujoje jis bendravo su latvių dailininkais J. Valteriu ir V.Purvičiu. Mokslus tęsė Rygos gimnazijoje ir tuo pačiu metu lankė V. Bliumo dailės mokyklą.
V.Purvitis jį supažindino susipažino su baronu G. von Manteuffeliu, kuris tapo jo mecenatu. P. Kalpokas leisdavo atostogas barono dvare. Tačiau baronas iškėlė vieną sąlygą – kasdien vakare parodyti jam nors vieną naują gamtos etiudą.
Dvare būsimasis tapytojas pramoko vokiečių kalbos, įprato skaityti ir naudojosi turtinga barono biblioteka. O baigęs penkias klases, jis ryžosi visai atsidėti menui.
Tuomet tėvai ir giminės atsisakė jį remti finansiškai. Tačiau barono G. von Manteuffelio globojamas P. Kalpokas pradėjo meno studijas Odesos meno mokykloje. 1900 m. už natiurmortą jis gavo bronzos medalį.
1902 m. dailininkas pirmą kartą eksponavo savo darbus dailės parodoje Rygoje. Barono padedamas, išvyko mokytis į Miuncheną, kurio meno mokyklos tuo metu varžėsi su Paryžiumi. Miunchene jis pasirinko žinomo dailininko A. Ažbės tapybos studiją. Mokėsi ir kitų dailininkų ateljė bei studijose. Lankė meno istorijos paskaitas Miuncheno universitete.
Buvo pirmojo Europoje menininkų "Sezession" judėjimo narys (kiek vėliau tokie judėjimai atsirado Berlyne ir Vienoje), dalyvavo Miuncheno "Kunstverein" parodose.
Ten jis sutiko ir savo pirmą žmoną – žinomą Miuncheno gražuolę, kilusią iš Vengrijos. Jiems gimė sūnus Rimtas. 1908-1912 m. šeima gyveno Vengrijoje, Šveicarijoje. Apie 1909 m. grįžo į Lietuvą, kurį laiką gyveno Kvietkuose (Biržų r.).
Po kiek laiko žmona išvažiavo į Olandiją, palikusi jam mažą vaiką. Kaip tik tuo metu P.Kalpokui pavyko parduoti nemažai paveikslų. 1914 m. jis apsigyveno Šveicarijoje, netoli Lokarno. Kalnuose nusipirkęs žemės lopinėlį pasistatė namuką, augino vaisius ir daržoves bei intensyviai kūrė. 1915 m. persikėlė į Italiją, vertėsi atsitiktiniais darbais, tapė.
Savo kūrinius P.Kalpokas siuntė į visas pirmąsias lietuvių dailės parodas Vilniuje. Buvo žinomas ir Rygoje kaip aktyvus Baltijos dailininkų sąjungos parodų dalyvis.
1920 m., po 20 metų klajonių, P.Kalpokas grįžo į Lietuvą. 1921 m. pradėjo dėstyti J. Vienožinskio įsteigtuose piešimo kursuose. Vėliau dėstė Kauno meno mokykloje, vadovavo Tapybos studijai, dėstė tapybą Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1945 m. tapo profesoriumi.
