„Stebuklo“ plytelės autoriaus G.Umbraso nusivylimas buvo itin didelis – šią savaitę paskambinę draugai pasveikino, kad po devynerių metų klajonių iš Šanchajaus grįžusi plytelė pagaliau rado savo vietą Rotušėje.
Tik vėliau paaiškėjo, kad daugelis plytele palaikė jos kopiją, priklijuotą ant Rotušės grindų.
„Tai nesiskaitymas su autoriumi, švelniai kalbant, nemandagu“, – piktinosi G.Umbrasas, nesuprantantis, ar „Stebuklas“ vis dar jo kūrinys, jeigu jį tiražuoja kas tik nori.
Liko po ceremonijos
G.Umbrasas įsitikinęs, kad jo, kaip autoriaus, turėjo būti atsiklausta, kai Vilniaus rotušės darbuotojai nutarė užklijuoti ant laiptų „Stebuklo“ plytelės atvaizdą.
Menininkui labai keista, kad savivaldybės darbuotojai tuo pat metu klijuoja jo kūrinio nuotraukas jo nepasiklausę ir griauna kitą jo kūrinį – „Meilės krantus“ šalia Žaliojo tilto.
Plytelės imitacija buvo pritvirtinta prie Rotušės grindų sausio 24-ąją, rengiantis Šv.Kristoforo statulėlių teikimo ceremonijai. Taip ir liko.
Rotušės kapitalinio remonto projekto autorė Marija Nemunienė piktinosi, kad tokio stiliaus darbui Rotušėje ne vieta.
Nesvarbu, kad tai – atvaizdas. Juk Rotušė pirmiausia yra Lauryno Stuokos-Gucevičiaus kūrinys.
G.Umbrasas „Stebuklą“ padovanojo miestui – atvežė ir įteikė, bet nieko nepasirašinėjo – turtinės teisės neperduotos.
Tuo metu menotyrininkas Saulius Pilinkus dirbo Rotušėje ir dalyvavo perduodant plytelę miestui.
„Mes ne tos kartos žmonės, kuriems tai rūpėjo. Dokumentų nėra. Mums svarbu buvo rezultatas o ne turtinės ar neturtinės teisės. Man galioja garbės žodžio sąvoka“, – sakė jis.
Perdarė net kelis kartus
„Stebuklo“ likimas labai sudėtingas. Pirmąją plytelę G.Umbrasas padarė 1994 metais ir tikrai nesitikėjo, kad ji bus tokia populiari.
Plytelė buvo sukurta kaip kažkas, ko negalima parduoti ar privatizuoti kubiniais metrais ir kilogramais. Tačiau netrukus ten pradėjo lankytis žmonės, įsitikinę, kad plytelė padeda išpildyti norus.
Keičiant Katedros aikštės dangą stebuklingoji plytelė buvo išlupta ir laikoma vieno rašytojo bute.
Po to G.Umbrasas padarė dar 4 ar 5 plyteles, bet jos neišlaikydavo lietuviškų žiemų ir trūkinėdavo.
Tada G.Umbrasas padarė atsparią šalčiui ir druskoms florentietišką mozaiką.
Šiuo metu „Stebuklas“ minimas visuose turistams skirtuose leidiniuose apie Vilnių ir laikomas miesto simboliu.
Pastebėjo ir JAV prezidentas
2010 metais plytelė „Stebuklas“ buvo išlupta, nugabenta į Kiniją ir eksponuojama Šanchajuje pasaulinėje parodoje.
Ją parvežus atgal į Vilnių norėta plytelę įmontuoti Rotušės aikštėje, kur JAV prezidentas George’as Bushas 2002-ųjų lapkritį sakė kalbą ir paminėjęs plytelę „Stebuklas“ palygino ją su Lietuvos atgautos laisvės stebuklu.
Tačiau netikėtai iškilo kliūčių derinant su paminklosaugininkais. Jie manė, kad Rotušė šiam kūriniui netinkama vieta.
S.Pilinkaus teigimu, kai prieš keletą metų, kai jis dirbo Rotušėje, buvo pranešta, kad Rotušėje keičiasi administracija ir jis privalo išsivežti „Stebuklą“, jį priglausti sutiko Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.
Bet nuo to laiko niekas „Stebuklo“ nebematė. S.Pilinkus pasiryžęs jį surasti kažkur Nacionalinėje bibliotekoje.
Žinomas už valstybės ribų
S.Pilinkus „Stebuklą“ sulygino su liaudies dainomis, kurias daugelis laiko tarsi savaime atsiradusiomis ir nesidomi jų autoriais.
„Visi žino „Stebuklą“, bet mažai kas žino, kas gi tas Gitenis Umbrasas“, – sakė jis.
Niekas negalėjo numatyti, kad „Stebuklas“ taps vienu ryškiausių Lietuvos kūrinių, žinomų toli už mūsų valstybės ribų.
Pasak S.Pilinkaus, tais laikais viskas buvo galima, todėl ir plytelė buvo tiesiog įdėta vietoj šaligatvio plytelės Katedros aikštėje.
Kai Katedros aikštės grindinys buvo perklojamas, plytelė jau buvo tapusi miesto legenda – vestuvininkai tikėjo, kad reikia suktis atsistojus ant „Stebuklo“ pagal laikrodžio rodyklę tris kartus.
Kiti gi reikalavo suktis būtinai prieš laikrodžio rodyklę.
Krantai ateityje nebegalės kalbėtis
Jau tris mėnesius G.Umbrasas bando pradėti kalbą su savivaldybe dėl kūrinio „Meilės krantai“ Neries krantinėse likimo. Tačiau šio kūrinio turtinės teisės padovanotos savivaldybei.
Nutarta „Meilės krantus“ perkelti už Liubarto tilto, nors ten tėra vienas status krantas. Tai apsunkins krantų dialogą.
G.Umbrasas įsitikinęs, kad Vilniaus simboliu tapęs kūrinys galėjo likti savo vietoje, bet savivaldybė krantinėms tvarkyti gavo per daug pinigų ir reikėjo visus panaudoti, įrengti kuo daugiau nuovažų.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Želdynų skyriaus vedėja Giedrė Čeponytė „Lietuvos ryto“ priedui „Sostinė“ paaiškino: „Neries krantinių rekonstrukcijos projektas vykdomas siekiant Neries krantinę paversti labiau gamtiška – pasodinti daugiamečių augalų, krūmų, medžių – tai, kas labiau tiktų prie vandens.
Taip pat bus įrengta nuovažų, patogių naudotis įvairių fizinių galimybių žmonėms, bei įvairių poilsio vietų. Visa Neries krantinė bus sugrąžinta mylintiems žmonėms. Miestas turi teisę atsisukti į upę.
Šiuo atveju nemanome, kad buvo pažeistas autorinių teisių įstatymas, o prisimenant praeitį – „Meilės krantų“ projektas, kuris mus džiugino vienmetėmis gėlėmis, kurį laiką buvo bene vienintelis akcentas visoje betoninėje krantinėje.
Dabar Neries krantinė bus skirta pirmiausia žmonių poreikiams, o jei joje rasis naujų meninių projektų ar miesto simbolių, – tai bus puiku.“
