Birželio 4–6 dienomis Nacionalinė dailės galerija kviečia į „Katiniškąjį savaitgalį“, kuris skirtas atsisveikinti su 78 metų L.L.Katino paroda „Raudona krisdama virsta balta“.
Šia proga kasdien skambės Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertai visai šeimai, bus rengiamos ekskursijos, kūrybinės dirbtuvės pagal L.L.Katino receptą lauke ir autoriaus sūnaus Džiugo Katino filmo „Sapnų žemėlapis“ (2016 m.) peržiūra.
Prieš pat karantiną atidaryta įspūdinga paroda rodyta itin trumpai. Todėl svetingąjį savaitgalį jos uždarymo proga surengę muziejininkai priminė, kad liko vos kelios dienos pamatyti rinktinius šio išskirtinio lietuvių dailininko darbus. Juolab kad bilieto kaina šiomis dienos – vos 1 euras.
Katinas, kuris vaikšto vienas
L.L.Katinas visuomet vaikščiojo vienas – tarp kitų Lietuvos tapytojų jis išsiskyrė tiek sovietmečiu, tiek ir atgautos nepriklausomybės laikotarpiu.
Pasak parodos kuratorės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės, menotyrininkai jau ne sykį yra pastebėję, kad pats L.L.Katinas yra ir savita meno tendencija, ir atskira meno srovė, nes nieko panašaus XX a. lietuvių dailėje neturėjome ir šiandien neturime.
Baigęs architektūros studijas jis jau po kelerių metų visa galva paniro į tapybą.
Į paryžietiškos prieškario nostalgijos ir kaimiškų šaknų suformuotą Lietuvos dailės pasaulį jis su savo abstrakčių formų paveikslais įsiveržė XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje.
Labai greitai L.L.Katinas tapo vienu pagrindinių to meto reformatorių, avangardistų, stagnacinės brežnevinio laikotarpio kultūros fasade praplėšusiu laisvos, eksperimentinės kūrybos skylę.
„Prieš parodą paskambinau pasakyti, kad gražiai įrėminome jo akvareles, o jis prisipažino, kad visą gyvenimą turėjo problemų dėl rėmų. Ir tai – tiesa. Visomis prasmėmis“, – ištarė kuratorė.
Pasak jos, L.L.Katinas iš tiesų yra neįrėminamas, jį labai sunku įdėti į kurios nors meno srities lentynėlę. Todėl išsamus jo kūrybos pristatymas J.Marcišauskytei- Jurašienei nebuvo lengvas – kaip įrėminti jo kūrybos visumą.
Įdomu, kad tapytojas savo didžiausios parodos kuratorei pareiškė tik du pageidavimus. Tradiciškai priminęs nevadinti jo darbų kūriniais paprašė nekvaršinti jam galvos. Mat, jo manymu, parodos eksponavimas – kuratorės darbas. „Savo darbą aš jau padariau“, – pareiškė dailininkas, kuris kitų metų birželį minės 80-metį.
Paskolino 30 darbų
J.Marcišauskytė-Jurašienė pasakojo, kad L.L.Katino parodos rengimas jai priminė detektyvą. Mat tapytojo darbų yra daug, todėl teko pavargti, kad būtų galima bent dalį jų surinkti.
„Darbus skolino daugybė privačių asmenų. Įsileido mane į namus, leido juos apžiūrėti ir išmatuoti, o paskui – ir išsinešti, kad jie galėtų susitikti šioje erdvėje po daugelio metų“, – kalbėjo kuratorė.
J.Marcišauskytė-Jurašienė pirmąkart šio dailininko darbais susižavėjo apžiūrinėdama MO muziejaus kolekciją. Bet prireikė net dešimties metų, kol jos noras surengti didelę L.L.Katino parodą virto tikrove.
Pasak MO muziejaus direktorės Mildos Ivanauskienės, L.L.Katino kūriniai formavo MO muziejaus rinkinio branduolį nuo pat pradžių, nuo profesorės Ramintos Jurėnaitės įžvalgų apie tai, kas yra tas Lietuvos dailės aukso fondas.
Šiandien MO muziejaus rinkinyje yra 60 L.L.Katino darbų, iš jų net 30 galima pamatyti Nacionalinės dailės galerijos parodoje.
„L.L.Katinas – vienas mėgstamiausių muziejaus įkūrėjo Viktoro Butkaus autorių, todėl jau svarstėme, kad reikėtų surengti muziejuje jo parodą, tačiau Nacionalinė galerija suskubo anksčiau ir mes mielai paskolinome darbus“, – sakė M.Ivanauskienė.
Barikadų tapyba ir raštai
„Paroda man iš tiesų staigmena, nes aš sąmoningai nėjau ir nesukau galvos kuratorei – kabink tą, kabink aną, paprašyk darbo iš ano. Dalis mano pažįstamų įsiuto, kad kažkas domisi jų Katino darbu ir dar kažkur jį išneš. Bet juk iš tiesų tai mano darbai“, – šypsodamasis parodos rengimo laiką prisiminė L.L.Katinas.
Ta proga dailininkas pridūrė, kad visuomet su savo kūriniais darė tai, ką norėjo: „Galiu sudeginti, o galiu ir parduoti, nors man niekada nebuvo įprasta parduoti. Mano kartai pirkti ir parduoti nebuvo taip būdinga kaip šiais laikais. Tuo mes glumindavome atvažiavusius Amerikos lietuvius. Jie niekaip nesuprasdavo, kaip mes galime šitaip gyventi“, – sakė dailininkas.
L.L.Katinas pasakojo, kad kai iš Amerikos atvažiuodavo pusiau ar tikri giminės, sėdėdavo visą naktį, kalbėdavosi apie Sibirą ir miškinius, kuriuos dailininkas vaikystėje pažinojo. Kartu su lietuvių partizanais švęsdavo Velykas, Kūčias ir kortomis žaisdavo prie Verknės upės.
Nenuostabu, kad L.L.Katinas buvo tarp tų Vilniaus dailės akademijos dėstytojų, kurie kruvinų 1991 metų sausio įvykių dienomis budėjo prie dabartinių Seimo rūmų.
Tiesa, jo ginklas ir tuomet buvo ne šautuvas, kaip kai kurių kolegų, o teptukas. Tiksliau – šepetys, kurį mirkydamas į dažų kibirą ant betoninių barikadų piešė lietuviškų audinių raštus. Šalia darbavosi jo studentai.
Siūlo du maršrutus
Parodoje „Raudona krisdama virsta balta“ žiūrovams siūlomi du maršrutai.
Pirmasis – laikytis išorinės parodos sienos ir pakeliui surasti daugybę L.L.Katino gyvenimo faktų. Tai ir jo virsmas iš architekto į tapytoją, jo darbai kine ir teatre, budizmas, Labanoro trobelė, pedagoginė veikla ir vidinė nepriklausomybė.
Antrasis maršrutas – galimybė laisvai vaikštinėti po visą didžiosios salės erdvę – nuo vienos darbų grupės prie kitos. Pasak kuratorės, žiūrovas gali tapti rutuliuku iš vaikiško žaidimo, kuris juda nuo vienos kliūties prie kitos.
„Mes bandėme sukurti kelią, kuriame žiūrovas atsidurtų iš anksto numatytose ekspozicijos vietose, kuriose kabo ypač svarbūs L.L.Katino darbai, ir pajustų autoriaus mėgstamų motyvų pasikartojimą, virsmą“, – kalbėjo J.Marcišauskytė-Jurašienė.
Darbas – matuoti vandenį
Parodoje galima ne tik apžiūrėti kūrinius, bet ir pasiklausyti originalių L.L.Katino svarstymų apie meną ir gyvenimą prisėdus ar prigulus garso instaliacijoje „Lizdas“.
Kita galimybė pailsinti kojas – specialiai sukurta menama Labanoro trobelė, kurioje rodomi filmai apie dailininką. Mat savo sodyboje Labanoro girioje dailininkas praleidžia ypač daug laiko.
L.L.Katinas pasakojo, kad tik Labanore iš tiesų pajutęs, kas yra tikras miškas, giria, kur gali išėjęs be jokio kompaso visą savaitę vaikščioti. Ir dar pakomentavo savitą Labanoro kultūrą: „Mano kaimynas visai rimtai yra pasakęs: „Tai juk mes – ne lietuviai, mes – miško žmonės.“ Ir tai iš tiesų yra jų kraujyje.“
Tiesa, tų žmonių tarpusavio santykiai dailininkui ne visai suprantami. „Ten gali ant kelio padėti piniginę ir niekas jos nepaims. Bet kad kitą dieną gali kas nors išnešti šaukštus nuo stalo su buteliu – irgi tiesa“, – stebėjosi tapytojas.
„Kai apsigyvenau Labanore, vietiniai žmonės norėjo išsiaiškinti, kas aš toks. Mat mažai grybaudavau, nemeškeriodavau. Sukėliau sąmyšį.
Visi stebėjosi, kas čia toks? Ir man pagaliau šmėstelėjo mintis, ką jiems galiu pasakyti: „Mano darbas – matuoti vandenį.“ Jie kiek nustebo: „Vandenį mat matuoja ir jam gerai“, – apie savo įkurtuves girioje pasakojo L.L.Katinas.
Tapyba – ne rojus
Parodos autorius prisipažino, kad niekada nemanė, jog bus dailininkas. Tačiau dirbo su ta etikete ir kine, ir teatre.
„Nesakyčiau, kad tas dailininko vardas labai garbingas. Dažnai netgi bloga lemiantis šeimai, aplinkiniams“, – samprotavo tapytojas.
L.L.Katinas ne kartą yra prisipažinęs, kad tapyba jam – ne malonumas, o sunkus darbas. Pasak jo, sapnai, iš kurių ateina tapyba, būna baisūs: „Tai sapnai, po kurių aš pašoku kaip perlietas vandeniu.“
Dailininkas neslėpė, kad kuo toliau, tuo mažiau žino, kas yra tapyba. „Žinau tik tiek, kad tai – tikrai ne rojus, ne dangus, ne debesėliai. Taip, ji reikalauja iš tavęs išsiploti iki batų raištelių.
Ir labiausiai, man atrodo, tapybai kenkia poza. Na, yra toks baleto terminas. Ji turi būti gyva, nors tai ir visiškai neįmanoma“, – kalbėjo L.L.Katinas.
Už parodą net buvo nubaustas
L.L.Katinas gimė pirmąją Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje dieną – 1941 m. birželio 22-ąją. Ant jo gimtojo Radviliškio tuo metu jau krito bombos. Tapytojas iki šiol nemėgsta saldumynų, nes vaikystėje niekas jam jų neduodavo.
L.L.Katinas – vidurinė dailininkų dinastijos grandis. Tėvas – žinomas tapytojas Leonas Katinas (1907–1984), pasak sūnaus, tapė iš natūros ir tik Aukštaitiją. Klajodamas po Aukštaitijos laukus mėgo nešiotis didelį baltą skėtį, kurį dažnai tekdavo tempti sūnui. Du keistuoliai sukeldavo juoką ne vienam kaimiečiui. Sūnus Džiugas – vienas žymiausių lietuviškojo performanso meistrų, jis taip pat tapo, kuria filmus.
1964 m. L.L.Katinas baigė architektūrą Lietuvos dailės institute. 1968–1992 m. dėstė M.K.Čiurlionio meno mokykloje, 1992–2008 m. – Vilniaus dailės akademijoje.
Sovietmečiu tapytojas surengė nesankcionuotą parodą sporto salėje ir buvo nubaustas – kelerius metus negalėjo dalyvauti oficialiose parodose.
1999 m. L.L.Katino kūryba įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
