Pats karantino terminas kilęs iš Italijos. Venecijos valdžia pirmoji ėmė stabdyti epidemijų plitimą. XIV a. viduryje, atslenkant klaikiam marui, pavadintam Juodąja mirtimi, į Veneciją atplaukusių įtartinų laivų įgulos ir keleiviai būdavo izoliuojami 40 dienų.
Iš šio skaičiaus (Veneto tarme „quarantena“) ir kilo mums jau įsipykęs žodis.
Italijoje maras ypač nuniokojo Florenciją – ten jis nuvarė į kapus keturis penktadalius gyventojų.
Medici ir Michelangelo
Florencijoje pagrindiniai meno mecenatai buvo Medici. Šie pasakiškai turtingi audinių pirkliai ir bankininkai nepaleido miesto vadžių iš savo rankų apie 300 metų. Bet per tą laiką jiems teko patirti ne vien valdžios spindesį: Florencijos piliečiai, norėdami apsaugoti savo respubliką nuo Medici savivalės, net du kartus buvo juos ištrėmę. Bet grįžę jie tapdavo dar stipresni, kol galop užsidėjo visos Toskanos didžiųjų kunigaikščių karūną.
Kaip tik valdant Medici Filippo Brunelleschi Florencijoje pastatė Renesanso architektūros simbolį – Švč.Mergelės Marijos Gėlių katedros kupolą. O vienas iškiliausių Medici – Lorencas Nuostabusis globojo jaunutį Michelangelo, priėmęs į savo namus kaip sūnų. Šis tiesiog dievino gerąjį globėją, bet jam mirus neliko ištikimas kitai giminės kartai ir perėjo į respublikos šalininkų gretas.
Kai Medici buvo ištremti pirmą kartą, menininkas respublikai sukūrė vieną žinomiausių savo kūrinių – Dovydo statulą. Ją apmėtė akmenimis tikriausiai Medici šalininkai.
Genijus ir slėptuvė
Antrasis persimetimas į respublikos pusę Michelangelo galėjo baigtis liūdniau. Kai Medici buvo ištremti antrą kartą, miesto valdžia jam patikėjo atsakingas pareigas – vadovauti gynybinių įtvirtinimų statyboms.
Florencijoje iki šiol stūkso dalis to darbo vaisių. Bet Medici ir vėl grįžo, remiami imperatoriaus Karolio V bei Romos popiežiaus, kuris taip pat buvo Medici, Lorenco Nuostabiojo sūnėnas. Nors praeityje Michelangelo su būsimuoju popiežiumi ne kartą žaidė globėjo namuose, dabar jis ne juokais išsigando ne tik dėl savo ateities, bet ir dėl gyvybės.
Pasprukti iš apsiaustos Florencijos nepavyko, tad teko slėptis.
Kaip žinome, geriausia slėptuvė – priešo panosėje. O Šv.Lauryno bazilika kaip tik stovi prieš pat vienus Medici rūmus. Toje pačioje bažnyčioje Michelangelo buvo suprojektavęs ir pradėjęs puošti skulptūromis Naująją zakristiją su Medici koplyčia-mauzoliejumi. Tą darbą jam buvo užsakęs minėtasis popiežius Klemensas VII, tuo metu dar buvęs kardinolu.
Taigi 1530 metų rugpjūtį Michelangelo pasislėpė, galima sakyti, izoliavosi slaptame koridoriuje po Naująja zakristija, į kurią jį įleido prijaučiantis prioras.
Karantinas ir menas
Slaptajame kambaryje Michelangelo išbuvo kelis mėnesius. Beje, toks „karantinas“ jam padėjo išvengti ir tą vasarą siautusio maro. Bet ką gi jis ten šitiek laiko veikė? Aišku, kad piešė tuo, kas pakliuvo po ranka, – anglimis ant baltintų sienų, pasišviesdamas tik žvake.
Šie jo eskizai buvo atrasti tik beveik po 450 metų – per bazilikos restauravimą. Dviejų metrų pločio ir 10 metrų ilgio patalpą Michelangelo išmargino nuo grindų iki lubų jau sukurtų kūrinių replikomis ir būsimų projektų idėjomis.
Argi galima būti negailestingiems tokiam genijui? Tad po kelių mėnesių Klemensas VII jam atleido ir vėliau net paprašė dar kartą pasidarbuoti Siksto koplyčioje – nutapyti monumentalią Paskutinio teismo freską.
Skurdas ir perteklius
Ką gi slepia slaptoji patalpa? Sienoje gerai matyti aprūkusi vieta, kur stovėjo žvakė. Galima išvysti ir greičiausiai paties Michelangelo pirštų atspaudų, atsiradusių ranka atsirėmus į paskliautę.
Greičiausiai tikrai nelengva buvo tūnoti patalpoje su vieninteliu langeliu jau šeštą dešimtį įpusėjusiam vyrui, kuriam valgyti atnešdavo ištikimas mokinys, kartais irgi pakeverzodavęs ant sienų.
O ką Michelangelo valgė? Nėra žinių, ką jam atnešdavo mokinys, bet yra išlikęs 12 metų jaunesnio genijaus produktų sąrašas, įduotas tarnui. Kadangi pastarasis greičiausiai buvo beraštis, Michelangelo nepatingėjo tų valgių nupiešti.
Sąraše nėra mėsos, nes buvo kovo mėnuo – greičiausiai gavėnios metas. Taigi tada jis užsisakė du duonos kepalus, kvortą sausojo ir du ąsočius stipraus vyno, špinatų, salotų, keturis ančiuvius, koldūnų, šešias bandeles, dvi lėkštes pankolių sriubos ir dvi silkes. Kai slapstėsi, Michelangelo apie tokius valgius turbūt galėjo tik pasvajoti.
Teisybės dėlei reiktų pasakyti, jog yra ir netikinčių Michelangelo slapstymosi versija. Yra manančių, jog slaptasis kambarys po Medičių koplyčia buvo ne menininko slėptuvė, o tarsi jo papildoma studija, kurioje jis pagalbininkams vaizdžiai pateikė atliktų darbų pavyzdžius ir naujus sumanymus. Kad ir kaip ten buvo, šiemet planuota atverti to kambario duris lankytojams, bet dėl visiems žinomos priežasties susitikimo su Michelangelo piešiniais dar teks palūkėti.
