Pakeliui į uostą - pažintis su jūra
Fotomenininko marinisto kūryba pirmą kartą eksponuojama po atviru dangumi – didelio formato nuotraukos papuošė prieš dešimtmetį apleistos „Mėmelio miestu“ vadinamos buvusios jūrų uosto teritorijos sieną prie gatvės, vedančios į Šaurinį ragą, kur įsikūrusi Senoji Smiltynės perkėla.
Geresnės vietos tokia parodai nesurasi – vasarą prie keltų traukia žmonės, zuja automobiliai. Keltais plaukiant į Smiltynę, atsiveria uostas. Jūros dvasia alsuojančios S.Golubevo fotografijos – tarsi preliudija pažinčiai su krantinėmis, laivais, gamtos stichija, atsiveriančia už uosto vartų.
Tai - ne pirmas bandymas išnaudoti „Mėmelio miesto“ erdves. Užpernai tą pačią sieną puošė rašytojos Jurgos Ivanauskaitės kelionių fotografijos paroda „Tibetas: Kita realybė“. Lietuvos fotografų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyrius ją organizavo išvien su viešąja įstaiga „Tibeto namai“.
Parodoje personažai atpažįsta save
Pastebėjome, jog žmonės smalsiai apžiūrinėja S.Golubevo darbus, kai kurie klaipėdiečiai jūrininkai juose netgi atpažįsta save ir draugus. Automobiliai specialiai sulėtina greitį - keleiviai pro langus žvelgia į nuotraukas“, - kalbėjo uostamiesčio fotomenininkų vadovas Darius Vaičekauskas.
Paroda po atviru dangumi atidaryta, kai koronaviruso infekcijos dvelksmo Lietuvos pajūryje niekas dar nejautė. Uždarius Senąją perkėlą, miesto centre, apmirė ir Šiaurinis ragas - keltai žmones ir automobilius į Smiltynę dabar plukdo iš Naujosios perkėlos.
Žiūrovų srautas smarkiai sumažėjo, tačiau D.Vaičekauskas nenusimena: „Ši paroda – ilgalaikė, bus eksponuojama iki rugsėjo pabaigos. Pavieniai kaukėmis veidus prisidengę smalsuoliai stoviniuoja prie S.Golubevo fotografijų“.
Fotomeno projektų atvirose erdvėse organizatoriai tikisi, kad per tą laiką infekcijos virusas bus įveiktas.
Fotografijose - rūsti kasdienybė
Iš Panevėžio kilęs S.Golubevas į žvejybos laivyną atėjo vos sulaukęs 17 metų, buvo prisiekęs romantikas. Dirbo eiliniu denio jūrininku, bocmanu, paskui, įgijęs reikiamą išsilavinimą, tapo radistu šifruotoju.
Nuo jaunystės domėjęsis fotografija S.Golubevas fiksavo viską, ką matydavo ir patirdavo vandenynuose - laivus, jūrininkus, rūstoką jų gyvenimą. Ukrainietei žmonai Liudmilai paliko kelis tūkstančius negatyvų, kuriuos ji perdavė Lietuvos jūrų muziejui
Iš pradžių S.Golubevas fotografavo savo malonumui, vėliau, paskatintas draugų ir žurnalistų, kilo vis aukštyn. Jo nuotraukas graibstė laikraščiai ir žurnalai. Pradėjo dalyvauti konkursuose, surengė kelias dešimtis personalinių ir grupinių parodų.
Dingusio žvejybos laivyno šviesa
Įsiliejęs į LFS gretas S.Golubevas sulaukė kolegų dėmesio ir paskatinimo. Ji buvo galbūt net vienintelis tokių meistrystės aukštumų pasiekęs ir pripažintas fotomenininkas marinistas Sovietų Sąjungos erdvėje.
Visos S.Golubevo fotografijos – juodai baltos, primena Lietuvai atitekusį didžiulį, bet neišsaugotą, vertelgų išgrobstytą turtą - žvejybos laivyną. Sovietmečiu žvejai raižė vandenynus ir sėmė laimikius, kurių užtektų pamaitinti pusę Europos.
Klaipėdietis fotografuodavo paprastu aparatu „Zenit“. Išsaugoti negatyvai ir nuotraukos – lobis ne vien tiktai fotomeno gerbėjams, bet ir istorikams, jūreiviškas profesijas pasirinkusiam jaunimui.
S.Golubevo kūrybos albumą „Žmogus ir jūra“ (sudarytoja Genutė Kalvaitienė) išleido Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla ir klaipėdietis spaustuvininkas, LFS narys Saulius Jokužys.
Jūroje ne komunizmas rūpėjo
S.Golubevo fotografijos – lyg sakmė apie jūrininkus, nublokštus nuo gimtinės, bangų sūpuojamuose laivuose apmąstančius savo keistą būtį ir likimą. Jos atskleidžia tai, ko kranto žmonės nemato, negirdi, nejaučia ir nežino, nes yra kitoje dimensijoje.
Šėlstančios gamtos stichijos fone užfiksuoti laivai, žvejų portretai, jų darbo ir poilsio akimirkų vaizdai, audringo ir nurimusio vandenyno peizažai – tikroviški, bet dvelkia romantika, humanizmu, meile jūrai.
„Sovietmečiu žvejai gyveno savanoriškos izoliacijos sąlygomis – jūroje praleisdavę pusmetį ir net ilgiau“, - S.Golubevo kūryboje tam tikrų sąsajų su namuose pandemijos įkalintais žmonėmis įžvelgia D.Vaičekauskas.
Kai kurie menotyrininkai teigia, jog net lietuvių poezijos šviesuoliai Justinas Marcinkevičius arba Vincas Mykolaitis-Putinas sovietmečiu savaip idealizuodavo gyvenimą - savita leksika kaip „meno tiesą“ perteikdavo tipinius socrealizmo vaizdinius, pakilias nuotaikas, laimingus žmones.
Ar S.Golubevas irgi buvo talentingas "tikrovės mistifikatorius"? Jo personažai nelabai panašūs į komunizmo statytojus, proletariato kankinius, pasišventusius savanoriškai katorgai jūroje - normalūs, šilti, ekstremaliomis sąlygomis sunkiai dirbantys žmonės.
Tralas - kaip skambanti arfa
S.Golubevo kūryboje įžvelgiama to meto kolektyvinėje sąmonėje gyvavusių rožinių svajų apie tolimas keliones. Bet jo fotografijų stilistika klaidingai tapatinama su socializmo patosu - į jūros darbininkus žvelgė jis kaip į herojiškas asmenybes, pakylėdavo virš sovietmečio pilkumos.
Žvejybos laivyne su S.Golubevu kartu dirbęs jūrų kapitonas Sigitas Šileris prisimena: „Jam užtekdavo akimirksnio užfiksuoti virš denio sklandančią žuvėdrą. Buvo dvasingas, jo nuotraukose matau nesuvaidintus vaizdus - gyvą vandenyną, tikroviškus žmones, jų emocijas“.
Tik toks jūrų romantikas kaip S.Golubevas iš vandenyno gelmių žvejų išvilktą didžiulį tralą su spurdančiu laimikiu galėjo pavaizduoti pakylėtai - tarytum dangaus fone skambančią arfą.
Marinistikos lyrikui tralerio denyje išsirikiavę šalmuoti žvejai primindavo ne rekordų siekiančius sovietmečio šachtininkus stachanoviečius, o viduramžių riterius.
Nesumeluoto meno įtaiga
Iš pirmo žvilgsnio tarsi atitinkančios socrealizmo estetikos kanonus, bet pagal turinį ir prasmę toli į priekį nubėgusios S.Golubevo kūrybos pripažinimo ir sėkmės raktas – nuoširdus, neforsuotas ir nesuvaidintas žvilgsnis į aplinką, humanistinis požiūris į žmogų.
„Nesumeluotas menas nesensta, o žmogiškumas yra amžinoji vertybė. Nenustebčiau, jeigu S.Golubevo gotografijos sublizgėtų ir dabar kur nors Briuselyje ar Niujorke, šiuolaikinio meno galerijose“, - kalbėjo jo bičiulis, poetas, fotomenininkas ir leidėjas Antanas Stanevičius.
S.Golubevo kūrybos albumą „Žmogus ir jūra“ (sudarytoja Genutė Kalvaitienė) prieš kelerius metus išleido Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla ir spaustuvininkas, LFS narys Saulius Jokužys.
