Piešiniai su šuoliuojančių Vyčių atvaizdais eksponuojami Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje. Menininkas moterų karžygių siluetus, kaip ir Seimo Vytį, ketina perkelti į didesnio formato batikos arba tapybos drobes.
Plušėjo teatro dirbtuvėse
Įspūdingo formato K.Balčikonio batikos drobė „Vytis saulės spindulių fone“ jau 29 metus puošia Kovo 11-osios vardu pavadintą senąją Seimo posėdžių salę.
Minint valstybės šventės, svarbias istorines datas, televizijos laidų žiūrovai spinduliuojantį Vytį išvysta kiekvieną kartą, kai operatoriaus kamera nukrypsta į pirmininkaujančio tribūną
Didžiulis 88 kvadratinių metrų ploto batikos darbas Seimo rūmuose atsirado 1992-ųjų kovo 11-ąją – pakabintas istorinėje salėje, kur buvo atstatyta Lietuvos nepriklausomybė.
Tais laikais Vilniaus centre nebuvo tokių patalpų, kur K.Balčikonis klasikine karštosios batikos technika galėtų ištapyti 11 metrų ilgio ir aštuonių metrų pločio lino drobę.
Menininką į dekoracijų dirbtuves įsileido Nacionalinio dramos teatro darbuotojai.
Kariai drobę nešė ant pečių
„Vytis saulės spinduliuose“ – Seimo rūmų puošmena. Šiam darbui K.Balčikonis panaudojo skulptoriaus Juozo Zikaro 1925 metais sidabrinėms litų monetoms sukurtą skulptūrinį „Vyčio“ atvaizdą (jame žirgo uodega nuleista žemyn).
Tuo metu būtent toks ir buvo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės herbas.
Vėliau valstybės herbu patvirtintas Lietuvos heraldikos komisijos nario ir ilgamečio vadovo grafiko Arvydo Každailio sukurtas variantas. Ten žirgo uodega jau kyla aukštyn.
K.Balčikoniui įsirėžė į atmintį diena, kai uniformuoti „Geležinio vilko“ pėstininkų brigados kariai jo kūrinį ant pečių iškilmingai nešė per visą Gedimino prospektą iki pat Seimo rūmų.
Susuktam į storą ruloną audiniui pergabenti prireikė vienuolikos nešikų.
Pirmasis herbas sugraudino
„Kai darbą gabenome į Seimo rūmus, žmonės smalsiai į mus žiūrėjo, nieko nesuprasdami klausinėjo, kokį „drakoną“ boginame per visą miestą. Keista nešikų kolona priminė ne lietuvių, o kinų šventę “, – prisiminimais dalijosi K.Balčikonis.
Jis pažymėjo, jog kurdamas didžiulio formato pano „Vytis saulės spindulių fone“ ir kitus patriotinės tematikos darbus nenaudojo sovietinių akrilo dažų – buvo gavęs amerikietiškų.
Kai 1991-ųjų rudenį Lietuvos herbas pasikeitė, K.Balčikonis buvo susijaudinęs, kad jo kūrinys Seimo salėje jau neatspindi tikrovės, netgi pats siūlė sukurti kitokį „Vytį“.
Tačiau Seimo nariai, ypač Kovo 11-osios Akto signatarai, susigraudino – parlamentinė komisija nubalsavo, jog neverta šalinti K.Balčikonio pano su senuoju herbu.
Kovų už šalies laisvę simbolis
Dailininko kūrinys su Vyties ženklu paliktas senojoje Seimo rūmų salėje kaip istorinis kovos už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę liudininkas. Simboliška, kad prie jo vyksta šventiniai minėjimais, įvairios konferencijos, priimami svečiai iš užsienio.
Ir vėliau, rekonstruojant Seimo rūmų patalpas, niekas nereikalavo, kad K.Balčikonio darbas būtų perkeltas į kokį nors muziejų, pakeistas naujesniu vaizduojamojo meno kūriniu.
„Per beveik trisdešimt metų pano audinio spalvos neišbluko – jos tokios, kokios ir buvo, kai darbą kabinome ant sienos“ – džiaugėsi kūrinio autorius.
Didžiulės batikos drobės nereikia atnaujinti todėl, kad senojoje Seimo rūmų salėje nėra langų – saulės šviesa į ją nepatenka.
Kilęs iš garsios kūrėjų giminės
Batikos meistras K.Balčikonis – žymaus menininko, Lietuvos dailės akademijos profesoriaus Juozo Balčikonio ir iš Žemaitijos kilusios scenografės Reginos Sungailaitės sūnus.
Jo senelio iš Panevėžio krašto brolis – akademikas, ilgametis Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros vadovas Juozas Balčikonis, įspraudęs gilų pėdsaką kalbotyroje.
Kūrėjas prisipažįsta jautęs didesnę kito senelio iš motinos giminės, tarpukario Lietuvos gynėjo, kario savanorio, muzikanto Prano Sangailos įtaką: „Kai tik atvykdavau į mamos tėviškę Karteną, jis man pasakodavo apie gyvenimą, sakydavo, jog blogis savaime išnyktų, jeigu mūsų šalis vėl taptų laisva“.
Baigęs M.K. Čiurlionio meno mokyklą K.Balčikonis įstojo į Vilniaus dailės institutą, kur įgijo menininko dekoratoriaus specialybę.
Po studijų darbavosi dailininku Lentvario kilimų fabrike, Dailės kombinate, vėliau susidomėjo pedagogine veikla - dėstė menus Vilniaus dailės akademijoje, Klaipėdos universitete.
Pajūrio vėjai atgaivina sielą
„Persikėliau į Palangą, o paskui ir Klaipėdą tik todėl, kad mane visą laiką viliojo motinos tėviškė ir jūros ošimas. Čia aš jaučiu gyvąją savo protėvių, galbūt kuršių, kurie buvo narsūs ir sumanūs jūrininkai, dvasią“, – pasakojo K.Balčikonis.
Nuo sovietinių akrilo dažų garų susirgęs sunkiai pagydoma astma dailininkas įsitikinęs, jog kvapui atgauti pats geriausias vaistas – ne tabletės, įvairūs purškalai, o plaučius ir sielą gaivinantys pajūrio vėjai.
K.Balčikonis – aistringas buriuotojas. Kai Lietuvos dailininkų sąjungai dar priklausė sportinė jachta „Dailė“, jis su savo kolegomis kiauras vasaras praleisdavo stovyklaudamas Nidos ir Smiltynės jachtklubuose. Vėliau ir pats įsigijo nedidelį burlaivį.
Menininkas skersai išilgai išraižė Kuršių marias, grumėsi su Baltijos vėjais, kėlė bures ir Šiaurės jūroje. Sąjūdžio bangų skraidinama „Dailės“ įgula 1989-ųjų pavasarį, iškėlusi dar neįteisintą Lietuvos trispalvę, su kitomis dviem sportinėm jachtomis („Lietuva“ ir „Audra“) pirmąkart įveikė Atlanto vandenyną maršrutu Klaipėda-Niujorjas.
Amazonės ir kuršių žemėse?
Įspūdingą drobę Seimo rūmams sukūręs K.Balčikonis domisi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės heraldika. Senuose herbuose pavaizduotas Vytis (kalaviją iškėlęs raitelis), pasak jo, yra įtaigus lietuvių kovų už krašto laisvę ir nepriklausomybę simbolis.
„Vytis – vyriškos giminės kūrinys, o kur lietuvės moterys? Negi laukdamos iš žygių grįžtančių vyrų jos tik kurstė židinį, pynė rūtų vainikėlius, traukė sutartines ir meldėsi dievams? Galėjo būti ir kitaip – kartais ir moterys griebiasi ginklų, kelia vyrus į kovą“, – svarstė dailininkas.
Graikų mituose išgirtas Heraklis ir aukso vilnos ieškotojas Tesėjas vengdavo amazonių strėlių. Prisiminimų apie kautis mokėjusias moteris karžyges, jūrų pirates, mūšiuose niekuo nenusileisdavusias vyrams, išliko ir kitų tautų atmintyje.
K.Balčikonis mano, jog ginklą valdžiusių narsuolių moterų būta ir baltų gentyse: „Jų pėdsakų reikėtų ieškoti prie jūros – istorinėse Pilsoto žemėse, kur vėliau įsikūrė su kuršiais susigiminiavę žemaičiai“.
Dailininkas į tokią raitų amazonių gretą neabejodamas stato ir 1831 metų sukilimo dalyvę grafaitę Emiliją Pliaterytę - lietuviškąją Žana d'Ark. Ši iki kapitonės laipsnio išsitarnavusi karžygė vedė į mūšį vyrų pulkus.
Jūrų valstybės ženklai
Klaipėdos apskrities bibliotekos fojė ant sienos eksponuojamų piešinių serija „Pajūrio Vytė. Vedlė“ pratęsia menininkui artimą temą. Tai stilizuotos to paties Vyties ženklo feministinės versijos.
Viename K.Balčikonio piešinyje moteris, iškėlusi kalaviją, šuoliuoja ant žirgo išskleistos burės fone. Apačioje – irklais varomas kuršių laivas ir užrašas „Mes – jūros šalis“. Kitame piešinyje – raitos karžygės, rankoje laikančios ietį, siluetas
„Šie ženklai primena kuršius, vadinamuosius baltų vikingus. Išplaukę į Baltiją jie šiurpindavo ne tik artimiausios Gotlando salos, bet ir kitų kaimyninių kraštų gyventojus“, – aiškino K.Balčikonis.
Dainininko sukurtos Vytės – dar venas baltų kovų už savo laisvę simbolis. Tiesa, autorius nesiūlo šių atvaizdų įteisinti heraldikoje – paversti 1252 metais kuršių žemėse kryžiuočių įkurto Klaipėdos miesto (Mėmelburgo) simboliu.
Žinomo dizainerio Kęstučio Mickevičiaus prieš beveik du dešimtmečius pagal istorinius pavyzdžius sukurtas Klaipėdos herbas niekam abejonių nekelia, patvirtintas autoritetingų institucijų.
Kas geriau – Vytės ar briedžiai?
Pats K.Balčikonio mano, jog jo Vytė artimesnė pajūrio gyventojams – baltų genčių paveldo tyrinėtojams ir rekonstruktoriams: “Kuršių kultūros gerbėjų ir propaguotojų čia atsiranda vis daugiau – šuoliuojanti karžygė galėtų tapti jų veiklos simboliu“.
Į Vytes, ko gero, galėtų atkreipti dėmesį ir specialistai, nesutariantys dėl Mažosios Lietuvos herbo. Heraldikos komisijai nepatinka septynių rajonų atstovų šiam enografiniam regionui ir jo herbui siūlomi simboliai - briedžio siluetas arba jo galvos su ragais atvaizdas.
Dar vienas K.Balčikonio kūrinys – „Vytis – drakono nugalėtojas“ taip pat įėjo į Lietuvos nepriklausomybės istoriją, tačiau vėliau dingo pakeliui į muziejų. Šį darbą matome dokumentiniuose kadruose, kai nuo Aukščiausiosios Tarybos durų buvo nudaužtas LTSR herbas, o vietoje jo pakabinta medžiagos skiautė su Vyčiu.
Slibino nugalėtojas netiko
1990-ųjų kovo 11-osios išvakarėse K.Balčikonis buvo skubiai atvežtas iš Alytaus į Vilnių, kad padėtų padėti pasirengti istoriniam Aukščiausios Tarybos posėdžiui.
Planuota, kad skelbiant nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo aktą, jo „Vyčiu“ bus uždengtas LTSR herbą posėdžių salėje, bet paaiškėjo, jog drobė nepaslėptų gerokai didesnio herbo.
„Vytį – drakono nugalėtoją“ siūlyta pritvirtinti ant paskubomis susiūtos Lietuvos trispalvės, kuri, skambant „Tautinei giesmei“, kildama uždengtų LTSR herbą, tačiau netiko jo spalvos.
Tik todėl šis K.Balčikonio batikos darbas ir buvo pakabintas vestibiulyje, prie įėjimo į posėdžių salę, kur vyko istorinė Aukščiausios Tarybos sesija.
Dužo sovietiniai simboliai
Paskui žymiam visuomenės veikėjui, Laisvės lygos vadovui Antanui Terleckui šovė į galvą mintis nuimti drobę ir išnešus ją į lauką uždengti vietą virš durų į pastatą, kur bus nuplėštas metalinis LTSR herbas.
Akcijos dalyviams nurodyta ne tik nuplėšti LTSR herbą, bet dar ant jo ir pašokinėti. K.Balčikonio siūlymas elgtis nuosaikiau – ramiai išnešti sovietinį herbą, o jo vietoje pakabinti kitą – niekam įspūdžio nepaliko.
Menininkas tuo nesistebi: „Per visas revoliucijas vykdavo tokie simboliniai veiksmai – buvo triukšmingai daužomi, verčiami nuo pjedestalų senieji simboliai ir stabai“.
Su drakonu kovojančio Vyčio atvaizdas lauke kabėjo ilgokai – neskubėta lieti metalinio nepriklausomos Lietuvos herbo, kol dar nebuvo rimtų garantijų, jog valstybė išsilaikys.
Kai drobę galų gale nukabino, audinio spalvos buvo išblukusios, bet piešinys įžiūrimas – iš JAV atvežti akrilo dažai buvo itin geros kokybės.
Saugojo svarbius objektus
Atgimimo epochoje K.Balčikonis labiau simpatizavo A.Terlecko vadovaujamai Laisvės lygai, bet palaikydavo ir sąjūdininkus.
Kai prie Eltos pastato buvo organizuojamas mitingas, susidraugavo su Arvydu Juozaičiu, Artūru Skuču, Arvydu Medalinsku, kitais jaunais Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais, netgi tapo jų ir radikaliau nusiteikusių grupių ryšininku.
Sovietinėje armijoje dailininkas tarnavo specialiame topografiniame dalinyje ir neabejojo, kad jo žinios galėtų praversti atkuriamai Lietuvos kariuomenei. A.Skučo pakviestas prisijungė prie Parlamento rūmų apsaugos dalinio.
Kai K.Balčikonis tapo vienu pirmųjų Lietuvos kariuomenės savanorių, jo gyvenimo būdas pasikeitė – devynerius metus tarnavo krašto apsaugos daliniuose derindams kūrybą ir gynybą.
„Saugojau Aukščiausiosios Tarybos ir Spaudos rūmų pastatus, budėjau prie Televizijos bokšto. Seimo rūmuose teko saugoti Vytauto Landsbergio kabinetą, netgi ten nakvoti, kai Vilniaus gatvėmis žlegsėjo sovietiniai tankai“, – prisiminė K.Balčikonis.
Ištiesė ranką ministrui
K.Balčikonio pano „Vytis saulės spindulių fone“ istorija irgi susijusi su Lietuvai lemtingais įvykiais. Šio darbo krikštatėvis – pirmasis statybos ir urbanistikos ministras Algimantas Nasvytis, ekstremaliomis aplinkybėmis paskatinęs menininką kūrybai.
Kai Pskovo desantininkai rengėsi užgrobti Vilniaus televizijos bokštą, vyriausybės nariams liepta kuo skubiau susirinkti Parlamente. Ten pasirodė ir A.Nasvytis, bet apsaugininkai jo nepažino ir nenorėjo įsileisti – išbėgo iš namų nepersirengęs, pamiršęs pažymėjimą.
Parlamento rūmuose tuo metu buvo ir K.Balčikonis. Jis ministrui ištiesė pagalbos ranką – priėjęs prie ginkluotų draugų patvirtino ir garantavo, jog šis atvykėlis – ne koks nors apsišaukėlis iš gatvės, o A.Nasvytis – Vyriausybės narys. Palydėjo jį į posėdžių salę.
Priesakai prie barikadų
Vilniuje tomis dienomis tvyrojo didžiulė įtampa. Aukščiausiosios Tarybos pastatą iš visų pusių jau supo barikados, žmonės, net paraginti V.Landsbergio, nenorėjo skirstytis iš aikštės – visi laukė sovietinių kariškių šturmo.
Tąkart A.Nasvyčiui pagelbėjęs K.Balčikonis, kalbėdamas su juo ir prasitarė – jeigu išliks gyvas, būtinai sukursiąs Vytį šiems rūmams. Ministras pritardamas palinksėjo galva.
Po kurio laiko, kai menininkas vėl sutiko A.Nasvytį, šis jam iškart priminė pažadą barikadų apsuptyje ir net pasidomėjo, kaip jam sekasi kurti Vytį. Jau pamiršęs savo pažadą K.Balčikonis po tokių ministro žodžių energingai kibo į darbą.
Honorarą atseikėjo rubliais
Už sukurtą didžiulį batikos darbą menininkas jokio honoraro nepareikalavo. Tik vėliau, prispirtas rūpesčių, apsaugininkų vado architekto A.Skučo paklausė, ar galėtų tikėtis kokios nors atlygio už darbą, panaudotas medžiagas.
Pastarasis K.Balčikonį pasiuntė į Parlamento ūkio tarnybą. Ten jam pagal tuo metu dar galiojusius sovietinius įkainius atseikėtas vidutinio dydžio autorinis užmokestis rubliais.
A.Skučas patarė honorarą padėti į banką. Autorius taip ir padarė, bet nepraturtėjo. Įvedus nacionalinę valiutą, už nuvertėjusius sovietinius rublius gavo 200 litų – tiek kainavo jo darbas
Šiokia tokia paguoda – Lietuvos autorinių teisių gynimo asociacijos LAAGT) trupinamos išmokos. Jos kūrėjui atsiunčiamos po to, kai kovo 11-ąją iš Seimo salės „Vyčio saulės spindulių fone“ transliuojami iškilmingi posėdžiai.
Medalių ir ordinų negavo
Kai Parlamento gynėjams buvo segami Sausio 13-osios medaliai, Savanoriškos krašto apsaugos tarnyboje iki viršilos pakilęs menininkas į juos nepretendavo.
Dvasios aristokratas K.Balčikonis tiesiog nesiryžo to daryti: „Dalinio vadas mane ragino rašyti pareiškimą, bet kaip normalus žmogus gali pats sau reikalauti ordino arba medalio? Ar dėl to kovota? Negražu“.
Paskui tas pats vadas, neišlaikęs įtampos, nusišovė, nors sovietinė armija jau buvo pasitraukusi iš Lietuvos.
Pajūryje K.Balčikonis nenustoja kurti – romantiškų įvaizdžių persmelktuose jo darbuose ryškėja Lietuvos istorijos, mitologijos motyvai, gamtos vaizdai.
Vyčių kūrėjas atlaidžiai šypsosi, jeigu kas nors jį pavadina tekstilės korifėjumi: “Batika – ta pati tapyba dažais ant įvairių medžiagų, tik kur kas sudėtingesnė“.
Taigi, pasak K.Balčikonio, juokais tekstilininkais galima pavadinti ir visus paveikslus dažais ant drobių tapančius menininkus.
