141 597 – būtent tiek žmonių per pastaruosius 5 mėnesius, iki ji buvo uždaryta kovo 1 d., apsilankė parodoje ir galėjo patirti daug skirtingų emocijų. Tai lankomiausia pastarojo laikotarpio meno paroda.
Taigi kokia ji buvo? Kaip ją vertino publika ir ekspertai bei kaip į šiuos vertinimus reaguoja parodos kuratoriai?
MO išsikėlė tikslą meno erdvę atverti kuo platesnei auditorijai, parodomis kelti svarbius klausimus bei įkvėpti per meną geriau pažinti save ir gyvenamąjį laiką. Todėl šiai parodai subūrė įvairią ir daugiabalsę komandą.
Tai – kultūros analitikas Vaidas Jauniškis, rašytojas ir literatūrologas Rimantas Kmita, kultūros istorikai Aurimas Švedas ir Tomas Vaiseta, MO muziejaus kuratorė Miglė Survilaitė, nostalgijos tyrėjas Mantas Pelakauskas, scenografė-architektė Renata Valčik, architektas Joris Šykovas. Jų pateikta dešimtojo dešimtmečio interpretacija atliepė muziejaus tikslus – sujudino visuomenę.
Milžiniškas lankytojų susidomėjimas. Kaip jį aiškina kuratoriai?
MO erdvėje susijungė menas, kultūra ir to meto kasdienybės istorijos per žmonių suneštus daiktus ir pasakojimus. Akivaizdu, kad sudėti į vieną parodos pasakojimą tai, koks dešimtasis dešimtmetis buvo kiekvienam, neįmanoma, taigi kuratoriams teko rinktis ir apibendrinti.
„Nuostabu buvo prisidėti prie muziejaus parodos, kuri pasakoja ne apie prieš tūkstantį, šimtą ar penkiasdešimt metų mirusiuosius, bet apie labai gyvus, vaikus dabar auginančius žmones. Visos istorijos apie tokius žmones papasakoti neįmanoma, bet gyvą nervą, manau, palietėme“, – pasakojo T.Vaiseta.
A.Švedas lankytojų antplūdį aiškina tuo, kad Vasario 16-oji ir jos epocha turi savo pasakojimą, svarbias atminties vietas, o Kovo 11-oji ir trys Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiai bei mūsų patirtis šioje epochoje yra tai, apie ką beveik negalvojama.
„Paprastai sakome, kad Kovo 11-ąją švenčiame dieną, kuri atvėrė Lietuvos visuomenei unikalias savirealizacijos galimybes, nesulyginamas su kitose istorijos epochose egzistavusiomis sąlygomis gyventi, svajoti, dirbti, kurti.
Tai gražūs žodžiai, tačiau kas už jų slypi? Akivaizdu, kad daliai parodos lankytojų norėjosi pramogos (parodyti savo vaikui plytgalį, kuris kažkodėl vadinamas „Nokia“ telefonu), o dalis atėjo ieškoti atsakymų būtent į šiuos klausimus. Kaip suprantu, dalis jų tokius atsakymus gavo. Ne visiems jie patiko“, – samprotavo A.Švedas.
Paroda kelia nostalgiją. Stebint jos lankytojus, dažnai buvo galima pastebėti, kaip jie atpažįsta parodoje esančius daiktus, į juos reaguoja ir patys pratęsia pasakojimą.
„Visad kirbėjo klausimas, ar paroda išprovokuos kokį nors jausmą. Užsukdavau pats į parodą, girdėdavau žmones, ką jie kalba. Tai buvo bene triukšmingiausia paroda – kažkas nuolat kalbėjo, rodė, bėgo, pasakojo savo istorijas, prisiminė savo reakcijas, atrado tai, ką buvo praleidę ar susipažino su laikotarpiu, kuriame negyveno ir apie kurį dar neturime aiškaus pasakojimo. Labai tikiuosi, kad ši paroda tapo puikiu įkvėpimu tęsti, pildyti, perkurti tą pasakojimą“, – pridūrė M.Pelakauskas.
Kritika: „O kur menas?“
Parodoje iš viso buvo eksponuota 39 menininkų 70 darbų. Muziejus, ieškodamas ryšių tarp gyvenimo ir meno, šioje parodoje pasakojimą apie dešimtojo dešimtmečio meno pokyčius perteikė įvairiais pjūviais: per objektus, daiktus, meno kūrinius, išleistą parodos knygą, e. gidą, vaizdo medžiagą apie meno procesus ir pokalbius su ekspertais, menininkais, menotyrininkais ar visuomenės veikėjais.
Vis dėlto tiek parodai veikiant, tiek ją jau uždarius dar pasigirsta įvairių nuomonių. Lankytojai didžiąja dalimi ją vertina teigiamai, o menotyrininkai dažnu atveju pasigedo paties meno.
Šiemet per Knygų mugę vykusią diskusiją apie parodų knygas menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis teigė: „MO muziejus šia paroda ir ją papildančia knyga yra naujas, netikėtas pasakojimas, iškrintantis iš Lietuvos parodų konteksto. Kažkiek tai išstumia įnoringą meno bendruomenę, sukelia ten šurmulį ir įtampą, bet išlaisvina kelią kitiems žmonėms, kitai auditorijai, kuri dažnai yra emocionalesnė, nuoširdesnė.“
Tai, kad MO muziejus šia paroda sujudino meno lauką ir jame nusistovėjusias taisykles, pritarė ir dailės istorikė bei kritikė Linara Dovydaitytė: „Šią MO muziejaus parodą laikau tikru proveržiu tarp lietuviškų meno parodų. Muziejų reformatoriai pasaulyje senokai pastebėjo – norint, kad parodos būtų aktualios įvairesnei publikai nei saujelė specialistų, reikia kalbėti ne apie meną (jo raidą, žanrus ar stilius), o apie bendražmogiškus dalykus.
Manau, kad ši paroda puikiausiai peržengė meno diskurso ribas ir pasiūlė žiūrovams turtingą gyvenimiškų patirčių ir prisiminimų kaleidoskopą iš paskutinio XX a. dešimtmečio. O kadangi peržengė ribas, tai kartu ir pažeidė tam tikras nusistovėjusias parodų kuravimo ir suvokimo taisykles.“
„Pastabas, kad ko nors pasigesta ar meno buvo per mažai, priimu kaip komplimentą: vadinasi, suteikėme progą pažinti bent dalį kitokios visuomenės. Ar tai įvyko, nuo mūsų nebepriklauso.
Mes nenorėjome vaidinti menotyrininkų, o tiesiog mums priimtinais būdais sukurti savo pasakojimą MO erdvėje apie tai, kaip mes prisimename XX a. 10-ąjį dešimtmetį“, – paaiškino vienas kuratorių V.Jauniškis.
T.Vaiseta taip pat pasidalijo savo įžvalgomis, kodėl nostalgijos pasakojimas, perteiktas per daiktus, yra svarbus: „Jau įsibėgėjus parodai ėmiau galvoti apie tris dalykus. Pirma, kaip sovietmetis, iš kurio prieš trisdešimt metų išsivadavome, mums atkeršijo priversdamas nostalgiją suvokti kaip išimtinai neigiamą reiškinį.
Nostalgija sovietmečiui yra politiškai nekorektiška, nors iš tiesų ji yra svarbi mūsų tapatybės dalis ir padeda palaikyti santykį su mūsų pačių jau nugyventu gyvenimu.
Antra, kaip kairieji išmokė intelektualus uoliai nekęsti daiktų ir kaip šią jų neapykantą atsainiai ignoruoja kiti žmonės, kurie – gerai tai ar blogai – dažnai per daiktus įprasmina ir išreiškia savo gyvenimą. Ką gali suprasti intelektualai apie žmones, jei atmeta šitą daiktų reikšmę?
Trečia, menas, menininkai ir jo gerbėjai, prie kurių priskirčiau ir save, pernelyg romantizuoja meno vaidmenį ir įtaką visuomenei ir pasiryžę geriau kentėti, bet šitos romantikos nė už ką neatsisakyti.“
MO muziejaus steigėja Danguolė Butkienė atkreipė dėmesį ir į kitą aspektą – Lietuvoje, kitaip nei Latvijoje ar Estijoje, nebuvo atlikta kompleksinių to meto meno tyrimų ir šiame kontekste mūsų nacionalinės institucijos bei menotyra atsilieka nuo kaimynų: „Latvijoje jau 2010 m. išleistas didžiulis straipsnių rinkinys su iliustracijomis „Deviņdesmitie=Nineties“ (yra MO skaitykloje), kuriame įvairiapusiškai išnagrinėtas to laikotarpio menas Latvijoje. Prie jo dirbo daugybė žmonių.
2018–2019 KUMU – pagrindiniame Estijos nacionaliniame meno muziejuje – įvyko Estijos dešimtojo dešimtmečio menui skirta paroda. Lietuvoje nieko panašaus nevyko, nesigirdėjo, kad kas nors iš tuo metu gyvenusių menininkų ar menotyrininkų, kuratorių ar nacionalinių muziejų ruoštųsi judinti tą temą, sistemingai reflektuotų to laiko meną.
Gal tik Kęstutis Šapoka, pats nebuvęs to laikotarpio meno dalyviu, taip pat Aistė Kisarauskaitė bandė pasiaiškinti ir sistemiškiau priminti to laiko meno fenomenus. Nors dar 2010 m. pabaigoje NDG buvo surengta tarpdalykinė konferencija „1990-ieji: paralelinės tikrovės / subjektyvūs pasakojimai“, po jos neatsirado nei knygos, nei parodos, o jau praėjo 10 metų.“
Pabaigai – geroji žinia
„Šiaip buvo smagu stebėti naujų rūšių atsiradimą parodoje, t. y. netrūko tokių žmonių, kokių paprastai parodose nepamatysi. Toks reiškinys mūsų kultūros DNR gali veikti tik pozityviai. Yra vilties, kad daugiau žmonių atras parodų erdves“, – teigė vienas iš parodos kuratorių rašytojas R.Kmita.
Tam pritarė ir muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė: „Šiuo metu aktyviai ruošiamės naujos didžiosios parodos „Kodėl taip sunku mylėti?“ atidarymui, kuris įvyks balandžio 4 d.
Kviesime į naują patirtį – kinematografinį ir įtraukiantį pasakojimą, kurį kuria žymus britų režisierius Peteris Greenaway kartu su žmona olandų menininke Saskia Boddeke.“
