Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta M.K.Čiurlionio dailės muziejaus parengta paroda „Veidai iš būtojo laiko: kunigaikščiai Oginskiai – kultūros mecenatai“.
Iš Kauno atkeliavusios prabangių paveikslų, skulptūrų, baldų ir porceliano dirbinių ekspozicijos kuratoriai – ilgametis M.K.Čiurlionio muziejaus direktorius O.Daugelis ir menotyrininkė Aušra Vasiliauskienė.
Jie sumanė pakviesti žiūrovus ne šiaip į parodą, o į pasivaikščiojimą po senuosius Plungės dvaro rūmus, iš kurių į Kauno muziejų ir pateko parodoje eksponuojami Oginskių portretai, kiti meno kūriniai.
Juk Oginskių giminės atstovai garsėjo kaip muzikos, dailės mėgėjai ir kolekcininkai. Literatas, muzikos teatro kūrėjas, Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis (1728–1800) vertino prancūzų meną, o diplomatas ir kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833) pirmenybę teikė italų dailei.
Oginskiai gausiai rėmė katalikų bažnyčių, stačiatikių cerkvių statybą ir atnaujinimą. Tarp ryškiausių pavyzdžių neabejotinai yra Vilniaus Šv.Jonų bažnyčios Dievo Kūno koplyčia ir jai specialiai Paryžiuje užsakyti prabangūs vitražai. Deja, po karo išliko tik parodoje rodomas jų projektas.
Pirma dvaro kolekcija
Pasak muziejininkų, XIX a. giminė iškilo kaip lituanistinio sąjūdžio rėmėja, o Mykolas Mikalojus Oginskis (1849–1902) ypač daug dėmesio skyrė ir vietinei Lietuvos dailei. Jo pastangomis į Plungės dvarą buvo surinkti meno kūriniai ir iš kitų Oginskių dvarų – Rietavo, Zalesės.
„Visi čia rodomi daiktai yra atkeliavę iš Plungės rūmų. 1925 metais jie buvo atvežti į Kauną. Taigi Oginskiai iš tiesų tarp jų gyveno. Paskutinis iš šios giminės – Mykolas, M.K.Čiurlionio mecenatas, ypač domėjosi ir rinko šeimos portretus. Jis buvo geras gidas, bet nepaliko užrašyto savo kolekcijos katalogo.
Norisi tikėti, kad kas nors tą jo pasakojimą yra užrašęs, gal kada nors ir jis atsiras“, – kalbėjo O.Daugelis.
Oginskių dvaro Plungėje kolekcija – pirmasis į M.K.Čiurlionio muziejų patekęs senojo meno rinkinys. Ji buvo nacionalizuota 1923 metais ir atvežta į Kauną. Vilniaus paveikslų galerijos parodoje tilpo tik trečdalis Oginskių lobių, nes visoje kolekcijoje yra maždaug 300 kūrinių.
Dailės istorikas pasakojo, jog vienu metu kolekcija buvo saugoma Plungės bažnyčioje, zakristijoje ir senajame varpinės bokšte, kad išvykusios Oginskienės tarnai tų daiktų neišsinešiotų. Vėliau kunigaikštienė stengėsi ją susigrąžinti, bet Valstybės archeologijos komisija jai atsakė, kad tai yra labai brangus Lietuvai paveldas, istorijos paminklai, todėl ji jų neatgavo.
Gražiausia Europos moteris
Plungės rūmų šeimininkė kunigaikštienė Marija Skuževskytė-Oginskienė buvo viena ryškiausių ir, anot amžininkų, gražiausių ne tik Oginskių giminės, bet ir to meto kilmingų Europos moterų.
Jaunystėje ji buvo Austrijos imperatoriaus dvaro freilina, o žemaičius stebino ne tik savo grožiu, bet ir dorovingumu bei įnoringu charakteriu.
Buvo pamaldi, bet ir pasipūtusi ponia, kuri vėluodama į šv.mišias versdavo jos laukti plungiškius ir kunigą.
Skirtingai nei jos vyrui Mykolui, Marijai nerūpėjo lietuvybė. Pasakojama istorija, kad ji liepė išmesti rūmų svečių knygą, nes atvykęs pasisvečiuoti poetas Antanas Baranauskas įrašęs padėkos eilėraštį lietuviškai.
„Tai buvo paskutinė Lietuvos Oginskių atšakos atstovė. Ji buvo gimusi grafų šeimoje prie Poznanės, turėjo Austrijos-Vengrijos imperijos pilietybę. Prasidėjus karui jai teko išvykti iš Plungės. Vokiečių kariuomenė gal ne taip žiauriai elgėsi su dvaru, bet vis tiek – karas yra karas. Visas turtas liko. Nors ji išsivežė ir brangių dalykų, iš aprašymų žinoma, kad ten buvo auksinių tabokinių, gobelenų“, – pasakojo O.Daugelis.
Simboliška, kad Plungės Oginskių dvaro meno kolekcija pateko į Nacionalinį M.K.Čiurlionio dailės muziejų, juk būsimą menininką M.M.Oginskis globojo nuo 14 metų, rėmė jo mokslus Varšuvoje ir Leipcige. Parodoje galima pamatyti ir M.K.Čiurlionio laiškų originalus. Pirmąją išsamią šio kūrėjo laiškų knygą Kauno muziejininkai šiemet žada pristatyti Vilniaus knygų mugėje.
Tiesa, globoti našlaičius ir padėti gabiems neturtingiems vaikams buvo bendras vaikų neturėjusios Oginskių šeimos sumanymas. Tuo kunigaikštienė aktyviai rūpinosi ir po vyro mirties.
Portretuose – žmonos
Didžiuliu įspūdingu M.Skuževskytės-Oginskienės portretu paroda užbaigiama, o prasideda ji nuo kompozitoriaus M.K.Oginskio. Mat kaunietiška jos versija buvo skirta šio populiaraus kompozitoriaus 250 metų jubiliejui.
Pirmoje salėje galima pamatyti garsaus prancūzų tapytojo Francois Xavier Fabre Florencijoje sukurtus Amelijos Oginskytės ir Irenėjaus Kleopo Oginskio portretus.
Šioje parodoje pirmą kartą prie savo vaikų prisijungia ir tėvas M.K.Oginskis. Rodomas jo portretas, kurį Florencijoje nutapė tas pats F.X.Fabre. Paveikslas saugomas Dailės muziejuje Vilniuje, nes kompozitorius jį padovanojo Vilniaus labdarių draugijai.
Yra ir abiejų kompozitoriaus žmonų portretai, jų rūmų aplinką primena anuometiniai baldai, Neapolio porceliano dirbiniai.
Rusijos caraičio meilė
Svarbiausias pirmosios ekspozicijos dalies akcentas – milžiniškas paradinis kompozitoriaus sūnaus I.K.Oginskio žmonos Olgos portretas.
„Kai muziejus ruošėsi rekonstrukcijai ir buvo kraustomi Tapybos skyriaus fondai, man pavyko pirmą kartą natūroje pamatyti paveikslą, nors dirbau ten jau kelias dešimtis metų. Ta lentyna visuomet būdavo užkrauta kitais paveikslais, o ir pats paveikslas – toks sunkus, kad vienas neištrauksi. Du vyrai vos paneša“, – prisiminė O.Daugelis.
Tiesa, į Vilnių paveikslas atkeliavo be Sankt Peterburge sukurto prabangaus paauksuoto rėmo. Kaip liūdnokai pajuokavo dailės istorikas, tokių dėžių nepaveža muziejininkams prieinamas transportas.
Pasak jo, šis O.Kalinovskos-Oginskienės (1819–1899) portretas primena panašiu laiku tapytus Rusijos caro dukterų portretus.
„O.Kalinovska-Oginskienė – Rusijos caraičio, o vėliau caro Aleksandro II pirmoji garsi meilė. Jų meilės istorija aprašyta ir XIX a. lenkų romanuose. Meilė buvo didžiulė, bet kadangi Olga, nors ir caro rūmų freilina, buvo tik generolo dukra, caro šeima nenorėjo jos priimti“, – portretą pakomentavo O.Daugelis.
Caraitis buvo jausmingas žmogus, greitai įsimylėdavo, tačiau ta meilė trukdavo neilgai. Jo tėvas Nikolajus I pavojingą freiliną ištekino už jos mirusios sesers vyro Irenėjaus Kleopo Oginskio ir išsiuntė iš Peterburgo. Bet Olgai liko jos meilės įrodymas.
„Kai jos sūnus Bogdanas buvo krikštijamas, caro šeima laikė jį ant rankų Karaliaučiuje krikšto metu. Be to, caras davė Olgai milijoninį sidabro rublių kraitį ir keletą dvarų. Šiandien Romanovo nesantuokinių vaikų sąrašuose europiniuose interneto tinklapiuose vienas pirmųjų yra įrašytas Bogdanas Oginskis“, – sakė O.Daugelis.
Jis pasakojo, kad kai Oginskiai nuvažiuodavo į savo rūmus Sankt Peterburge, netoli Maniežo aikštės, carai ateidavo pas juos vakarienės, vakarodavo. Ir kunigaikščių šeimą kviesdavo į Žiemos rūmus.
„Nemanau, kad buvo daug tokių šeimų iš tokios tolimos provincijos kaip Plungė Žemaitijoje, kurios su carais būtų vakarieniavusios“, – šypsodamasis kalbėjo menotyrininkas.
Paroda „Veidai iš būtojo laiko: kunigaikščiai Oginskiai – kultūros mecenatai“ Vilniaus paveikslų galerijoje veiks iki gegužės 10 dienos.
