Parodoje „Nežemiški vaikai“ T.Šlimaitė eksponuoja per pastaruosius ketverius metus sukurtų darbų ciklus – „Vaikai iš Marso ar...“ (2015–2017) ir „Šimtmečio vaikai“ (2018–2019). Juos abu vienija vaikystės ir praeities prisiminimų leitmotyvai.
Parodos personažai – vaikai
Kaip žaidžia vaikai, kaip jie liūdi, myli? Vaikų jausmų pasaulį tyrinėjęs poetas Alfonsas Maldonis buvo įsitikinęs, kad vaikai viską daro lygiai taip pat kaip ir suaugusieji, tiktai paprasčiau ir daug gražiau.
Vaikai liūdi atvirai, nieko nežinodami tiki, kad gėris anksčiau ar vėliau triumfuoja. Jie myli be jokio išankstinio nusiteikimo ir išskaičiavimo, todėl šaukiami pačiais gražiausiais pasaulyje vardais.
Pakylėta A.Maldonio poezijos ir atsigręžusi į praeitį, talentinga grafikė T.Šlimaitė sukūrė seriją įspūdingų koliažų, kurių herojai – vaikai, augę visiškai kitokios ideologinės sistemos laikais.
Menininkė, kuriai nesvetimos įvairios technikos, panaudojusi fotografijas iš šeimų albumų, mėgina atskleisti sovietmečio epochą. Ją domina tuometinė vaikų buitis, jų santykiai, užsiėmimai, emocijos, įvairūs išgyvenimai.
Lyg nužengę iš kito pasaulio
Parodoje „Nežemiški vaikai“ eksponuojami T.Šlimaitės koliažai, kaip ir kiti jos kūriniai, pratęsia intuityvią ir asmenišką jos kūrybos liniją, pagrįsti savianalize, nutvieksti ne išgalvotų, o tikroviškų būsenų, emocijų, potyrių.
Ciklo „Vaikai iš Marso ar...“ herojai persmelkti skirtingų nuotaikų: kai kuriuose darbuose krykščiantis džiaugsmas susipina su rimtimi, stinguliu. T.Šlimaitei vaikai – neįprastos būtybės, panašios gal net į ateivius iš kitų planetų, tik prisidengusios „vaikiško” naivumo kaukėmis.
Koliažuose perteikiamą nežemišką veiksmo atmosferą paryškina T.Šlimaitės išradingai naudojamos meninės išraiškos priemonės – autorine technika dažytas popierius, laisva kompozicija.
Dabar, kai net mažamečiai žaidžia mobiliaisiais telefonais, nustoja verkti maigydami kompiuterių klaviatūras, T.Šlimaitės vaizdiniai tarsi iškrinta iš nūdienos – nuskamba kaip tolimo, net ir bauginančio pasaulio aidas.
Braidžiojo praeities upėje
Sovietmečio potyriais paremtame naujausiame T.Šlimaitės cikle „Šimtmečio vaikai“ gausu primirštos buities artefaktų: baldų, žaislų, drabužių, senų animacinių filmukų herojų, baltais kaspinais pasipuošusių mergaičių.
Akivaizdu, kad menininkei visi šie daiktai – jos atminties kloduose įstrigę, gal net ir labai brangūs simboliai.
Vyresniosios kartos žiūrovai, atpažinę aplinką, kurioje augo ir brendo, tarsi laiko mašinos sugrąžinti atgal, braidžiojo praeities upėje - džiaugsmingai klegėjo, šypsojosi, dalijosi vaikystės prisiminimais.
Jaunesni lankytojai susidomėję apžiūrinėjo T.Šlimaitės darbus – jiems sovietmečio epochos vaikai galbūt iš tikrųjų atrodė kaip ateiviai iš Marso ar kokios nors kitos nežemiškos civilizacijos.
Vaizduose – atgijusi vaikystė
„T.Šlimaitės pastangos savitai perteikti mažųjų personažų refleksijas praeities ir dabarties kontekste, išskirtinis reiškinys, vertas žiūrovų dėmesio. Jau nereikėtų sustoti – vaikystės šulinys neišsemiamas“, – per parodos atidarymą tęsti įdomią temą autorę paragino KKKC vadovas ir menotyrininkas Ignas Kazakevičius.
Parodą „Nežemiški vaikai“ praturtino dar vienas autentiškas atspindys –Algimanto Šližausko dokumentinis filmas, į vientisą juostą sulydęs pagrindinių veikėjų (jo dukros ir sūnaus) gyvenimo sovietmečiu akimirkas.
Ekrane atgiję vaikų ir tėvų iškylos, jų būsenų žaidžiant, skaitant knygas, puošiant kalėdines eglutes fragmentai žiūrovams padeda geriau suvokti T.Šlimaitės minties vingius, pažinti menininkės kūrybą.
Plastiko žaislai kelia grėsmę
Ši paroda nėra pirmoji T.Šlimaitės pastanga atskleisti epochų dvasią pasitelkiant vaikų pasaulio atributus. Pernai KKKC erdvėse jos pristatyta instaliacija „Žaislų metamorfozė“ žiūrovus paskatino mąstyti apie XX– XXI amžiaus vertybių skirtumus žvelgiant į industrinės gamybos produktus.
Tąkart T.Šlimaitė šiuolaikinę masinę gamybą ironiškai vertino kaip savotišką priešpriešą ankstesniesiems gerai atpažįstamiems modeliams – vaikų žaislus apipurškusi emalės dažais, menininkė tarsi kūrė naują tikrovę, tuo pat metu parodė materialinių gėrybių neautentiškumą, jų pilkumą komunizmo diktatūros sąlygomis.
„Kas gali nutikti kintant epochoms, kai anksčiau įprastus sovietinio režimo reliktus keičia jau visą pasaulį užvaldę eksportiniai kinų komunizmo produktai?“ – filosofiškai klausė instaliacijos „Žaislų metamorfozė“ autorė.
Atsakymų gali būti daug ir įvairių. Minkšti guminiai žaislai virsta kietu plastiku, greičiau susidėvi, keliauja į sąvartynus. Vienadieniai žaislai kelia grėsmę – būta atvejų, kai maži vaikai pasprigo smulkiomis nuolaužomis.
***
T.Šlimaitė Vilniaus dailės akademijoje prieš dešimtmetį baigė grafikos magistrantūros studijas. Pagal Europos studijų mainų programą „Erasmus“ studijavo Italijos menų akademijoje („Accademia Di Belle Arti Di Urbino“), vėliau – Danijos Helnaes Hojskole meno studijoje. Parodose dalyvauja nuo 2006 metų.
Menininkės biografiją puošia nemažai vernisažų – jos darbai eksponuoti tarptautinėse parodose Italijoje („Arte dell‘ Incisione“, diplomas), Prancūzijoje (Šiuolaikinė Europos grafikos trienalė), Vokietijoje, Lenkijoje, Danijoje, Armėnijoje, tarptautiniuose meno projektuose Lietuvoje („American Vision“, diplomas, Vilnius), Italijoje.
Nuo 2018 metų grafikė T.Šlimaitė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė, jai suteiktas meno kūrėjos statusas
