Įspūdinga ekspozicija apglėbia kone visą jos kūrybos kelią per dvejus dešimtmečius Lietuvoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Nerimas dėl pasaulio ateities
KKKC rūmuose pristatydama savo kūrybą I.Martinaitytė-Mediodia ir parodos kuratore Laima Kreivytė žiūrovams surengė intriguojančią ekskursiją po sales. Autorės darbai - tarsi vaizdai iš erdvėlaivio, kuris šviesos greičiu skrodžia mistiškai žibančias galaktikas. Viskas juda, sproginėja, akimirksniu gimsta nauji pasauliai ir čia pat apmiršta senieji - evoliucijos ratas sukasi be paliovos.
Tokios I.Martinaitytės-Mediodios parengtos kelionės primena varymą į dausas. Nusileidę į žemiškąsias erdves žiūrovai vėl patiria jaudulį, tik kitokį: neprognozuojami ugnikalnių proveržiai, tirpstant ledynams bangos skverbiasi į žemynus arba dar baisiau - virš jų gali pakibti radioaktyvaus grybo kepurė?
L.Kreivytė teigia, kad į Ievos kūrinius negalima žvelgti ramiai: „Juose slypi egzistencinė įtampa, nerimas ne tik dėl žmogiškosios, bet ir dėl viso pasaulio būties ir nebūties. Beveik abstrakčiuose darbuose įžvelgiami ekologinių katastrofų, naujų karinių konfliktų atšvaitai nėra vien tiktai menininkės vizijos. Vaizdiniai jos mene įgija keistų materijos apnašų, aliuzijų į takias substancijas“.
Tapyba - lyg skrydis į kosmosą
Pati autorė eksponuojamus piešinius ir paveikslus vadina savo sąmonės, o kartu jos regimų ir jaučiamų pokyčių žemėlapiu: “Kai pradedu tapyti arba piešti, norisi, kad manųjų drobių erdvės atgytų kaip filmai. kad atrodytų, jog viskas ten juda, sukasi ir kvėpuoja. Siekdama sustiprinti žaibiškai skriejančių kosminių vaizdinių srauto efektą, naudoju įvairias tapybos technikas“.
Fizinio ir virtualaus, žemiško ir anapusinio pasaulio pavidalai I.Martinaitytės-Mediodios kūryboje, pasak L.Kreivytės, harmoningai susilieja į visumą: „Jos paveikslus būtų galima pavadinti elektros energijos išlydžių peizažais banguojančio magnetinio lauko ir kosminių dalelių sraute.
Asociatyvūs vaizdai atsiveria kaip kosmose iš palydovų ir tuo pat metu iš labai arti, lyg žvelgtume į juos per mikroskopo objektyvą. Ievos tapybos dinamika yra tokia intensyvi, kad žiūrovai tarsi panardinami į menininkės įsivaizduojamą ir kuriamą pirmykštės materijos formavimo sūkurį“.
Paroda įtaigiai atspindi I.Martinaitytės-Mediodios pasaulėvaizdžio evoliuciją per dvejus dešimtmečius. Eksponuojamų darbų spektras ir braižas itin platus - nuo ankstyvųjų dar Lietuvoje sukurtų žaismingų avangardinių paveikslų iki pačių naujausių, subrandintų jau įsikūrus Niujorke.
Zuikis - meilės ar mirties ženklas?
Ankstyvąjį lietuviškąjį periodą ženklina gana drastiškų formų darbai. Kurdama tapybos instaliaciją „Skirta miegamajam“ I.Martinaitytė-Mediodia panaudojo ne tik dirbtinių gėlių girliandas, bet ir naminio gyvūno iškamšą. Tokiai išmonei ją įkvėpė vienos moters autentiški vaikystės prisiminimai
„Ji mylėjo triušiuką, bet senelis jį papjovė ir sutaisė gardų patiekalą. Pagalvojau, kodėl vyrai taip dažnai, ypač buduaruose, mylimosioms ištaria „zuikuti“. Ar tikrai jas myli? Paveiksle iš moters burnos raitosi gebenė – galbūt tai paskata galvoti apie kruvinas medžiokles, skerstuves? Atimtos gyvybės įvaizdis - triušio galva“, - šypsojosi menininkė, neatskleidusi, kur gavo žvėrelio iškamšą.
Darbų ciklas - „Improvizacija su Boscho Ieva“ pagrįstas autorės apmąstymais. Ne vien tiktai tapyti, bet ir mąstyti, analizuoti kitų menininkų kūrybą, skaityti ir pačiai rašyti I.Martinaitytę paakino JAV lietuvis niujorkietis dailininkas Kęstutis Zapkus. Garsusis išeivis, pusmetį dėstęs tapybą Vilniaus dailės akademijos (VDA) studentams, regis, pakreipė jų mąstymą kitokia linkme.
„Improvizavau paveikta magiškojo realizmo, K.Zapkaus tuomet dar nepažinojau. Atspirtimi tapo Hieronnymo Boscho paveikslo „Žemiškųjų malonumų sodas“ personažas – biblinė Ieva, tokia daili ir rami. Mano dvasinė būklė tada buvo košmariška - lyg sapne ant baltų pagalvėlių. Sukūriau keturis paveikslus, vienas pateko į privačią kolekciją“, - prisiminimais dalijosi autorė.
Matė, kaip smenga dangoraižiai
I.Martynaitytė-Mediodia save priskiria tapytojams, kuriems nesvetimos šiuolaikinio meno apraiškos: instaliacija, dizainas, vizualizacijos. Jos piešinių ciklas „Rašymas ant sienos“ tėra dalis instaliacijos - asambliažas iš pusiau permatomos tapybos, ideografinio rašymo, neformalios mažų objektų dėlionės. Menininkei pasitarnavo apgriautos buvusios turkiškos pirties sienos ir langai.
„Kompozicija apžiūrima prieš šviesą, sklindančią pro langus. Jos dalimi tapo niujorkiečio rašytojo Tomo Mediodia poema, užrašyta ant plytų. Šis darbas sukurtas po tragiškų Rugsėjo 11-osios įvykių Niujorke – mačiau, kaip griūva Dvyniai - Pasaulinio prekybos centro dangoraižiai. Tai buvo mano atsakas į terorą aktą, kai visą pasaulį slėgė nerimas dėl neaiškios ateities“, - pasakojo I.Martinaitytė-Mediodia.
Parodos autorė prisipažino, kad ją labai domina erdvės ir laiko intervalų sąvoka tapyboje – kaip šviesa palengva pereina ir tamsą ir atvirkščiai. Piešinių ciklas „Vakaro vizijos“ sukurtas žiemą, kai dienos pilkėja, ganėtinai anksti atslenka ir viską užkloja sutemų šešėliai.
Dar vienas ankstesniojo laikotarpio I.Martinaitytės-Mediodios piešinių ciklas "Nukirptos kasos" su lakštuose autorės ranka įrašytų tekstų nuotrupomis - tarsi jos sielos dienoraštis.
Menininkai patraukė į Niujorką
Vizituojančio VDA dėstytojo K.Zapkaus paskaitų paveikta I.Martinaitytė menininkės karjerą toliau tęsė Niujorke. Hunterio koledže baigė tapybos magistro studijas. Tokį patį kelią tada pasirinko ir kiti jos bendramoksliai – Aidas Bareikis, Julius Ludavičius, Žilvinas Kempinas. Pastarasis vėliau išgarsėjo savo darbais visame pasaulyje.
„Tada dar nieko nežinojome, norėjosi nerti į pasaulį. Jaučiau, kad būdama vienoje vietoje galiu sustingti. Jeigu norime kažką savo gyvenime radikaliai keisti, kartais reikia fiziškai peržengti ribas - ištrūkti iš įprastų erdvų“, - kalbėjo jau 23 metus Niujorke gyvenanti I.Martinionytė-Mediodia.
Įsikūrusi Aukštutiniame Niujorke, arčiau Kanados sienos, kur daugiau žalumos, menininkė kuria erdvesnėje dirbtuvėje, dalyvauja įvairiuose meno projektuose dvasiškai nenutoldama nuo Lietuvos. KKKC rūmuose eksponuojama I.Martinaitytės-Mediodios paroda „Ievos išvarymas" – pati didžiausia ir galbūt jai pati reikšmingiausia.
"KKKC rūmų erdvėse eksponuojami kūriniai atsiveria visiškai kitaip nei sukrauti dirbtuvėse. Ši paroda man pačiai yra itin svarbi - galiu apžvelgti ir įvertinti tai, kas padaryta per kelerius dešimtmečius", - aiškino autorė.
Nesijaučia lyg išginta iš sodų
Biblinio autorinės parodos pavadinimo Ieva nesureikšmona ir tiesiogiai nesieja jo su emigracija, kuri, kaip žinome, ne visiems lietuviams klota rožėmis. Fizinio arba virtualaus metafizinio išvarymo iš bet kokios vietos, net iš kosmoso, filosofinė samprata I.Martinaitytės-Mediodios kūryboje įgauna platesnę prasmę.
„Nesijaučiu išginta iš Lietuvos kaip Adomas ir Ieva iš dangiškųjų sodų. Čia mano tėvynė, tikrieji namai, jų niekas iš manęs neatims. Kaip bus vėliau - nežinau, apie tai nėra kada pagalvoti. Bet kokie ateities planai ir sumanymai gali greitai subyrėti kaip kortų namelis“, - kalba menininkė.
Parodos lankytojai susidomėję apžiūrinėjo parodą, žavėjosi autorės darbais. I.Martinaitytė-Mediodia sulaukė vos kelių pastabų. Vienas kurį laiką JAV duoną krimtęs klaipėdietis tekstilininkui jos rusvų atspalvių paveiksluose įžvelgęs kažkokių komercinio meno apraiškų, tikino, kad amerikiečiai tokius graibsto kaip pašėlę.
„Nežinau, apie ką kalbate. Ten yra labai daug įvairių stilių ir mokyklų, bet aš stengiuosi žengti savuoju keliu. Nesidairau į kitus, niekada niekam nepataikavau ir nepataikausiu“, - atšovė tarp JAV ir Lietuvos balansuojanti parodos autorė.
Regi tuos pačius žvaigždynus
I.Martinaitytė-Mediodia save dar vadina „tarpinės visatos“ piliete, patiriančia dvejopos fizinės ir mentalinės įtakos (Rytų Europos ir Šiaurės Amerikos) poveikį - praeitį tėvynėje ir dabartį imigracijoje: „Aš esu su kaip erdvėlaiviu skriejanti astronautė - fiziškai ir psichologiškai jaučiu nutolusį ir priartėjusį laiką. Kai kuriuose Niujorke sukurtuose darbuose mėginu atskleisti emigrantams labiau suprantamą perkėlimo sampratą - išreikšti erdvės ir laiko panašumą į sapnus“.
„Ryškiausias tokios tematikos kūrinys – Ievos tapybos instaliacija „Migruojanti neurogenezė“. Perregimoje erdvėje pažerti laiko ženklai atsiveria kaip nedaloma tikrovė – kurianti, griaunanti, o kartu įprasminanti ir egzistencinio būvio bei nykimo pagreičius“, - pastebėjo KKKC vadovas ir menotyrininkas Ignas Kazakevičius.
„Virš galvos skaisčiai žibančių galaktikų sąnašos, skriejančios kometos, meteoritų lietūs, planetos, kurioje gyvename, grožis – viskas yra laikina. Tai suvokdama bandau perteikti Visatos sąrangos ir žmonijos būties trapumą“, - teigia I.Martinaitytė-Mediodia, kuriai tie patys žvaigždynai spindi ir Šiaurės Amerikoje, ir Lietuvoje.
- - - - - - - - - -
Ieva Martinaitytė-Mediodia kuria ir gyvena Niujorke. 1987–1993 m. studijavo VDA, mokėsi tapytojo K.Zapkaus klasėje. Jo paskatinta su bendraminčiais įkūrė menininkų grupę „Geros blogybės“. 2001 metais baigė tapybos magistro studijas Niujorko Hunterio koledže. Nuo 2014 m. – viena meno erdvės „Sla307 Artspace“ įkūrėjų, aktyvi meno programų dalyvė, bendradarbiavo su žinoma Anninos Nosei galerija Niujorke.
Tapytoja savo darbus eksponavo žymiose JAV galerijose (asmeninėse ir jungtinėse parodose), Lietuvoje, Prancūzijoje, Italijoje, Rumunijoje, Suomijoje, kitose užsienio šalyse. I.Martinaitytės-Mediodios kūrinių yra įsigiję meno fondas „Lewben Art Foundation“, MO muziejus, privatūs kolekcininkai Europoje ir JAV.
