Simonas Gelminauskis (1968) – abstraktaus ekspresionizmo kūrėjas, po 23-ių metų pertraukos, 2015-aisiais sugrįžęs į Lietuvos ir užsienio meno lauką. Naujas kūrybos etapas autoriui tapo itin produktyvus. Vos per penkerius metus dailininkas dalyvavo net penkiolikoje personalinių ir grupinių parodų, 2019 m. savo darbus pristatė tarptautinėse meno mugėse – „Art Shopping“ Luvre, Paryžiuje bei „Art Vilnius“.
Kūrybinė pradžia – garsių Lietuvos menininkų studijose
Dailininkas savo kūrybinį kelią pradėjo ankstyvoje vaikystėje: nuo 1977-ųjų metų Gelminauskis įsisuko į skirtingų meno mokyklų ir privačių studijų gyvenimą, nuo 1989 m. pradėjo studijuoti tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Per šį 1977–1991 metų laikotarpį menininkas profesinius įgūdžius tobulino pas garsiuosius deromantikus Arvydą Šaltenį, Kostą Dereškevičių, pas ne mažiau žinomus modernizmo kūrėjus – Ričardą Vaitiekūną, Vladą Karatajų, Mindaugą Šnipą, Audrių Naujokaitį, Vidą Drėgvą ir Vytautą Pečiukonį.
Galbūt dėl to visai nekeista Simono Gelminauskio drobėse įžvelgti mokytojų, o gal ir paties asmeninių patirčių suformuotą deromantinę pasaulėžiūrą – nepoetizuotą, vietomis brutalią, sudėtingą kasdienybę, kurioje kartais galime išvysti pavienius veikėjų siluetus, slepiančius permainingas gyvenimo istorijas.
Dvidešimt trijų metų pertrauka pakeitė stilistinę kryptį
S. Gelminauskio meninė estetika, prasidėjusi nuo realistinių, ekspresionistinių potėpių, atvaizduojančių atpažįstamus urbanistinius objektus transformavosi į abstraktųjį ekspresionizmą; kryptį, kurios pamatą sudaro ne konkretus kompozicinis naratyvas, o pasąmoningas emocijas perteikianti spalvinė plastikos išraiška. Ji žaidžia su žiūrovo žvilgsniu, tarsi kiekvienas paveikslo potėpis būtų regimas pro kaleidoskopo skylutę.
Nors žvelgiant į S. Gelminauskio kūrybą peršasi mintis, kad autoriui imponavo modernistinės meninės krypties pirmtakai Jack Pollock, Franz Kline, vis tik, jis sugeba sukurti tvirtą stilistinį identitetą, kuris išskiria menininką iš bendro šiuolaikinių abstrakcionistų konteksto.
Tarp emocijos, impulsyvaus netikėtumo plokštumoje atsiveria kažkur prisiminimuose matytos struktūros. Simboliškos kryžkelės, ritualiniai falai, krikščioniški motyvai, bambukų giraitės, žolės stiebai, į kuriuos žvelgiant galima užuosti fiktyvų vasarišką kvapą ar pajausti sudėtingas vidines būsenų peripetijas. Parodoje eksponuojamos didelio formato drobės, sustiprinančios meninės ekspresijos įspūdį, nepalieka abejingų, įtraukia stebėtoją į vidinį dialogą su matomais kūriniais.
Šalia jų ne nublanksta, o savitai atsiskleidžia ir mažesni paveikslai, vietomis tarsi papildantys tarpusavyje susikertančias voleliais ar teptukais ištapytas linijas. Jos susiveda su perspektyviniais taškais, drobės plokštumoje sukuriant gylį, tačiau menamas pasakojimas iš tiesų yra tik paslaptingas miražas, subjektyviai kintantis su kiekvienu nauju stebėtoju...
„Simonas Gelminauskis – įdomų požiūrį į kūrybinę plastiką turintis menininkas, stebinantis užsidegimu bei ryžtu siekti savo tikslų be papildomų stagnatyvių faktorių. Pastarųjų metų jo meninė veikla įrodo, kad ir po ilgos kūrybinės pertraukos, norint leistis į profesines peripetijas, keliai ir rinka gali būti atvira – tereikia kurti, tikint savimi ir įprasminant drobėse savitas menines pajautas. Paroda yra lyg kūrybos kryžkelė – tiek kūrinių tematika, tiek filosofine prasme. O mes, žiūrovai, esame stebėjimo taške, nes dailininkas kuria intrigą ir nežinome, kur link jis žengs kitą žingsnį“, – sako parodos kuratorė Vilma Jankienė.
Paroda „Kryžkelė“ eksponuojama sausio 27 d. – vasario 27 d., o šventinis atidarymo renginys įvyks sausio 31 d. 19 val. AP galerijoje (Polocko g. 10, Užupis). Renginio metu vyks pokalbis su menininku. Įėjimas nemokamas.
