„Tą naktį ore kvepėjo Laiku. Jis šyptelėjo ir susimąstė. O kuo iš tikrųjų kvepia Laikas? Dulkėmis, laikrodžiais, žmonėmis. O jeigu Laikas girdimas, tai kaipgi jis skamba? Jis – vanduo, čiurlenantis tamsioje oloje, šaukiantys balsai, žemė byranti ant tuščios dėžės dangčio, lietus...“ (Ray Bradbury. Marso kronikos)
Rimanto Dichavičiaus fotografijose laikas kvepia drėgnomis samanomis, išsivadėjusiais kvepalais, pelėsiu, lėtai mirštančių angelų dulkėmis... Dar kvepia viltimi ir tikėjimu. Tikėjimu, kad laikas niekada nesustoja ir nesibaigia.
Gyvenimas – tai nuolatinis virsmas. Tikrovė nuolat kinta ir transformuojasi pasirodydama mums pačiais keisčiausiais pavidalais. Vienas būvis keičia kitą. Laiko tėkmę suvokiame stebėdami nuolat kintančią tikrovę. Laikas ir materija yra neatsiejami vienas nuo kito.
Laikas savo pėdsakus palieka visur: žmogaus kūne, akmenyje, atmintyje. Laikui nesvarbi mūsų rasė, tikėjimas, tautybė. Laikas neskirsto pagal lytį, profesiją ar turtinę padėtį. Laikui pavaldūs visi: žmonės, šventieji ir net angelai. Angelams, kaip ir žmonėms, lemta pavirsti į dulkes, išnykti be pėdsako...
Fotografija – tik dar vienas desperatiškas bandymas sustabdyti laiką nors akimirkai. Nes visi žinome, kad šiandien jau nebėra taip kaip vakar, o rytoj nebebus taip kaip dabar. Rimantas Dichavičius savo fotografijose fiksuoja akimirkos trapumą ir grožį, nes, kaip teigia pats:
„Per Grožį – į Meilę
Per Meilę – į Tiesą
Per Tiesą – į Laisvę
Per Laisvę – į Kūrybą
Per Kūrybą – į Dievą.“
Parodoje „Laiko ženklai“ – dviejų pasaulių sandūra laiko plotmėje. Mėgstama menininko tema – kapinės – vartai į kitą pasaulį, erdvė, skirta gyviesiems ir mirusiesiems, nusidėjėliams ir šventiesiems. Antkapiniai paminklai – tarsi šventi, laikui (ne)pavaldūs ženklai, jungiantys žemišką būtį su kosmine begalybe.
Paroda veiks nuo sausio 17 d. iki vasario 18 d.
