Laisvės alėja yra centrinė miesto pėsčiųjų gatvė su žmonėms svarbiais simboliniais susitikimo (susikirtimo) taškais, tokiais kaip Soboras, fontanas, Muzikinis teatras, centrinis paštas. Išėjimas vienam – „į miestą“, „į Laisvę“ – tai galimybė pabūti tarp žmonių, bet ne su jais. Visi dalyvaujantieji yra tokie patys kaip tu (aš). Ši miesto erdvė ieško kontakto su mumis, kaip ir mes su ja.
Renovacija (atnaujinimas) visada mainosi vietomis su irimu (susidėvėjimu). Tai nesibaigiantis procesas. Galutinio ir baigtinio rezultato niekada nebūna.
Erdvės transformacija ją rekonstruojant atrodo drastiškai, nes vyksta greitai: tvoromis atitvertos atkarpos renovuojamose dalyse ir namų fasadai suformavo grotuotas zonas (narvus), kurie dažnai keitė vietas. Tai atsirasdavo, tai išnykdavo perėjimai į leidžiamas (draudžiamas) zonas. Kartais jie taip ir neužsiverdavo, netikėtai galėdavai įžengti ten, kur negalima, ir smėliu nuklampoti toliau...
Pokyčių metu „Laisvė“ sudalinta. Viena dalis – erdvi, bet vietomis išrausta darbininkų, vilkinčių vienodomis ryškiomis uniformomis, suvažiuojančių čia mašinomis ir paliekančių savo darbo metu atsitiktinių negyvųjų atributų – pilkų gatvės pagrindo plytelių, savo darbo įrankių ir asmeninių daiktų. Kita, suspausta ir atitverta, pilna pėsčiųjų. Įprasto kelio dalies izoliacija juos kreipia aplink, keičia maršrutą ir suteikia progą sutikti kitą – vietą, žmogų.
Kertančiosios gatvės, perėjimų tamsumos ir durys įleidžia (išleidžia) visus į bendrą srautą, į Laisvę – atitvėrimų paverstą labirintu, su galimybe judėti visomis kryptimis, ieškoti perėjimo pro visus plyšius. Galėjai matyti, kaip tarp pertvarų nuo tavęs tolsta ir prie tavęs artėja nepažįstamieji, kartais draugai ir artimieji. Susiaurėję perėjimai sutankina srautą, priverčia susispausti, priartėti. Įstumia į kito asmeninę erdvę.
Darbininkai ir pėstieji žiūrėdavo vieni į kitus taip ir nesuprasdami, kurie yra atskirtieji. Tiesiog vieni ėjo „Dievo paliesta“ plastikine kelio danga (tokia danga pasitelkta per popiežiaus vizitą Kaune 2018 m.)...
Čia susidūrė keli pasauliai: vidinis ir išorinis, parodomasis ir darbinis. Išorinių negyvųjų struktūrų išsidėstymas erdvėje veikia ir organizuoja gyvuosius, nors yra jų pačių sukurtas. Tarsi atspindintis vidinius ir išorinius viso sociumo ryšius.
Paroda yra galerijos „Meno parkas“ projekto „Eteris. 2020“ dalis. Ji veiks iki sausio 25 d.
