Vakare dalyvavo Lietuvos dailės muziejaus direktorius dr. Arūnas Gelūnas, paveikslo savininkas kolekcininkas Andrius Jankauskas, menotyrininkės – habil. dr. Rūta Janonienė (Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas) ir dr. Jolanta Širkaitė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas), istorikai – prof. habil. dr. Tamara Bairašauskaitė (Lietuvos istorijos institutas) ir dr. Žygintas Bučys (Lietuvos nacionalinis muziejus).
Kūrinio autorius Edvardas Matas Römeris (1848–1900) buvo vienas talentingiausių dailininkų Römerių dinastijos atstovų. Gimęs Vologdoje (Rusija), kur buvo ištremtas jo tėvas, 1852 m. būsimasis dailininkas su tėvais sugrįžo į Lietuvą, gyveno daugiausia Vilniuje, Römerių name Bokšto gatvėje.
Pirmąsias dailės žinias jis gavo iš tėvo Edvardo Jono Römerio, dailę studijavusio Vilniaus univeritete pas Joną Rustemą, ir vilniečių dailininkų – Kanuto Rusecko bei Jono Zenkevičiaus. 1867–1868 m. dailės studijas E. M. Römeris tęsė Dresdeno dailės akademijoje, o 1869–1874 m. – Miuncheno dailės akademijoje, vėliau keliavo po Europą.
Po studijų užsienyje apie 1877 m. sugrįžęs į Lietuvą, dailininkas apsigyveno Vilniuje, iš tėvo paveldėtame name Bokšto gatvėje, vasaras leisdavo Antanašės dvare arba žmonos Juzefos Čachovskytės Lunos dvarelyje Gardino apskrityje. Jame, sunkiai sirgdamas, praleido paskutiniuosius trejus gyvenimo metus.
E. M. Römerio kūrybiniam braižui didžiausios įtakos turėjo Miuncheno dailės mokykla. Jo talentas ryškiausiai atsiskleidė buitinio žanro paveiksluose su arkliais ir peizažuose. Dailininko darbai buvo eksponuojami dailės parodose Vilniuje, Varšuvoje, Krokuvoje, Lvove, Miunchene, Paryžiuje, Berlyne, Vienoje, visur sulaukdavo palankių įvertinimų ir apdovanojimų. „Mano namas“ 1892 m. Miuncheno dailės parodoje gavo specialųjį prizą, o tą patį namą vaizduojanti drobė „Pūga“ 1893 m. Lvovo dailės parodoje buvo apdovanota sidabro medaliu.
Deja, iki mūsų dienų E. M. Römerio darbų išliko nedaug, todėl kiekvienas dailininko kūrybos panoramą papildantis ir į Lietuvos dailės kontekstą įvedamas kūrinys yra itin vertingas. Tuo labiau toks kūrinys kaip „Pavasaris Vilniuje“, kurį tiek dėl atlikimo kokybės, tiek dėl istorinės ir ikonografinės vertės drąsiai galime pristirti prie svarbiausių išlikusių E. M. Römerio darbų.
Paveikslas vaizduoja Römerių namo kiemą ir šoninius korpusus ankstyvą 1893 m. pavasarį. Tolimesniame paveikslo plane matyti Römerių posesiją nuo gatvės skirianti mūro siena ir pro vartus atsiverianti Savičiaus gatvės perspektyva. Namo fasadai užlieti jau kiek vakarėjančios saulės – meistriškai perteikta šviesa ir nuo tuopų ant pastatų sienų bei grindinio krentantys ilgi mirgantys šešėliai, kurie drobei suteikia gyvumo ir kuria šviesą, giedrą nuotaiką.
Žvelgdamas į kūrinį nejučia prisimeni Gabrielės Giunterytės-Puzinienės atsiminimuose (1823) apie šį namą, tuomet priklaususį E. M. Römerio seneliui, Vilniaus bajorų maršalkai Mykolui Juozapui Römeriui, užrašytus žodžius:
„Maršalkos Mykolo Römerio namuose jungėsi dvi stichijos – saloninė ir universitetinė, bet pats pastatas priminė kaimo namą. Jis stovėjo toli nuo pagrindinių gatvių, erdvaus kiemo gilumoje, su sodu, besileidžiančiu Vilnelės link. <…> Vos įėjęs į kiemą pajusdavai, kad čia gyvena šeima. Tik įėjęs pro vartus, žiemą svečias pamatydavo sniego įtvirtinimus ir apkasus, kuriuose grumdavosi studentai, vasarą – žaidžiant futbolą, gaudynes, žodžiu, kieme visada būdavo linksma ir triukšminga.“
Mykolas Juozapas Römeris savo name buvo išnuomavęs patalpas masonams. Jose įrengtoje salėje nuo 1816 m. iki pat ložių uždarymo 1821 m. rinkosi visų Vilniaus masonų ložių nariai. Römerių namas, su kuriuo, pasak Helenos Romer-Ochenkovskos, „visas bajoriškas Vilniaus ir provincijos pasaulis buvo susijęs giminystės ar kitokiais ryšiais“, išliko svarbus visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo židinys ir šią giminės valdą perėmus E. M Römerio tėvui, dailininkų Römerių dinastijos pradininkui Edvardui Jonui Römeriui.
1850 m. sudarius sutartį su K. Rusecku, Römerių namo kieme iškilo tapybos dirbtuvė – pirmoji Vilniuje, pastatyta specialiai tam tikslui. Maždaug nuo 1856 m. porą metų Römerių name veikė vadinamoji „tapybos akademija“ – dailės dirbtuvės, kuriose bendram darbui rinkdavosi dailininkai – Alfredas Römeris, Antanas Zaleskis, Jonas Zenkevičius, Konstantinas Brochockis ir kt. Kurį laiką (po 1852) čia dirbtuvę buvo įsirengęs ir dailininkas Adomas Šemešys. 1856–1859 m. Römerių name gyveno ir ateljė turėjo vienas pirmųjų Vilniuje dirbusių fotografų – vokietis Otto Neuschafferis.
Iki 2020 m. gegužės 31 d. Römerių namą Vilniuje vaizduojantis Edvardo Mato Römerio paveikslas „Pavasaris Vilniuje“ bus eksponuojamas Vilniaus paveikslų galerijos XXVI salėje greta kitų šio dailininko kūrinių.
