J.Mekas, aišku, niekada nesakė, kad šios asmenybės jam buvo neįdomios ir nesvarbios. Jau vien todėl, kad ėjo ta pačia – meno ir eksperimentų kryptimi. Nenuostabu, kad net po poeto, filmininko mirties jie kartu atkeliavo ir į jo tėviškę.
Nedidelės šviesaus atminimo J.Meko filmų kadrų parodos „Mekas mirksi geriau“ Vilniaus MO muziejuje kuratorius – ne istorikas ar menotyrininkas, o poetas ir antikvaras Edmondas Kelmickas.
Eksponatus parodai atspaudė ne pats filmų autorius, bet žinomas fotografas Arūnas Kulikauskas. Tiesa, muziejininkų prašymu J.Mekas kiekvieną jų pasirašė.
– Kodėl sumanėte atspausti J.Meko filmų kadrus kaip atskirus kūrinius, kaip fotografijas? Kaip pats autorius reagavo? – paklausiau A.Kulikausko.
– Jam patiko. Filmui pažiūrėti reikia laiko. O čia gali apžiūrėti tuos jo „grožio blyksnius“, kurie filmuose nuteka akimirksniu, kaip ir gyvenime.
Kai ištrauki atskirus kadrus, kitaip pamatai ir garsius žmones, ir kasdienybės akimirkas. Vienur – J.Meko ranka, glostanti augalus, kitur – jo dukra arba sūnus.
Kaip viskas prasidėjo? Kai gyvenau Niujorke, man didelį įspūdį darė jo filmai, kurie – tarsi sapnai ar svajonės. Kaip ir mūsų galvoje – jie bėga nenutrūkstamu srautu. Man norėjosi atidžiau įsižiūrėti. Pamaniau, jog reikia pagauti tame sraute tam tikras akimirkas kaip kokią žuvį už uodegos.
Kartą Jono paklausiau, ar jis yra kada meditavęs, nes jo filmų atmosfera man priminė dzenbudizmą, jis atsakė, jog niekada, ir pridūrė, kad pradės medituoti, kai sulauks šimto metų. Tada esą pradės rūkyti ir medituoti. (Juokiasi.)
– Išsaugotos akimirkos. J.Mekui tai turėjo būti labai artima? Juk būtent jis išsaugojo daugelį eksperimentinių XX a. filmų savo įkurtame viename didžiausių pasaulyje amerikiečių avangardinio filmo archyvų „Anthology Film Archives“.
– Jis buvo puikus archyvaras, saugotojas. Svarbu tai, kad jis saugojo ne tik savo, bet ir kitų eksperimentuojančių režisierių kūrybą. Kartą per metus organizuodavo renginį – rinkdavo pinigus vieno ar kito menininko filmams išsaugoti, restauruoti.
Ta proga J.Mekas sukurdavo ir išsiuntinėdavo specialius kvietimus turtingiems JAV žmonėms. Į tuos renginius ateidavo tokie žinomi režisieriai kaip Martinas Scorsese ar Milošas Formanas, poetas Allenas Ginsbergas.
Pas Joną visi ateidavo kaip į namus. Dabar tai baigėsi, viskas virsta tradiciniu muziejumi.
– Dažnai pasakojama, kad J.Mekas mielai bendraudavo su įvairiausiais žmonėmis, tačiau parodoje eksponuojami filmų kadrai liudija, jog jis vertino rinktinę draugiją. Daug laiko praleidote šalia jo, kaip buvo iš tiesų?
– Jonas atsirinkdavo žmones. Jam užtekdavo vieną kartą susitikti su žmogumi, kad jį įvertintų. Nuo kai kurių jis net slapstydavosi.
Aš rūsyje turėjau kambarį, tai jis ateidavo su buteliu – sėdim, kalbam. Laukdavo. Žiūri, jau pusvalandis praėjo. Gal jau neprašytas svečias išėjo? Tada galima grįžti į viršų.
Jis su didžiausiais intelektualais kalbėdavosi kaip lygus su lygiais. Nesu sutikęs labiau apsiskaičiusio žmogaus.
Ar paminėsi filosofą Carlą Gustavą Jungą, ar kokius viduramžių mistikus – jis juos visus žinojo. Taip pat ir ryškiausias meno ar popscenos žvaigždes. Lietuvoje tos žvaigždės – plokščios kaip popierius, o JAV tarp jų – nemažai intelektualiai pasikausčiusių asmenybių.
– Ar jis parduodavo tuos filmų kadrų atspaudus?
– Taip, pirmiausia išleido jų knygą, o paskui parduodavo Paryžiaus ir kitose galerijose.
Tiesiog paskambindavo man ir paprašydavo atspausti kokį nors 403 ar 200 kadrą. Nurodydavo ir kokio dydžio reikia.
– Kodėl sumanėte rengti J.Meko parodą? Gal jis jums pirmiausia patiko kaip poetas? – paklausiau poeto E.Kelmicko.
– Mane sudomino tie filmo kadrai. Ne poezija ir ne jo filmai, o būtent šie atspaudai. Tai išgirdęs Viktoras Butkus pasiūlė surengti parodą. Aštuonis mėnesius ėjau iš proto. Ir dabar galiu pasakyti, kad J.Mekas – iš tiesų labai stipri figūra. Tas avangardas buvo daug rimtesnis ir įdomesnis dalykas, nei įsivaizdavau anksčiau.
Ši paroda man sugrąžino mano jaunystės draugus, su savo komplikuotomis biografijomis, nestandartiniu elgesiu ir kitais dalykais. Aš visa tai dar turėsiu pats sau permąstyti, apgalvoti. Bet esu laimingas, kad dalyvavau šitoje avantiūroje.
– Kuo jums patiko J.Mekas?
– Jis man nėra poetas ar filmininkas, bet žmogus, kurį aš suprantu, kuris mane džiugina, glumina, verčia stebėtis. J.Mekas – tai istorija, kurią jis padeda atpažinti per aplinkui esančius kitus žmones. Kiek norėsi gilintis į tų asmenybių gyvenimą – jau tavo reikalas. Galima žiūrėti į jo Niujorko elegijas kaip Vilniaus elegijas ar Pasaulio elegijas po Antrojo pasaulinio karo.
Patiko jo laisvė, kurios jis palikdavo ir kitiems, nes turėjo tai, ko kiti negalėjo jame sugadinti, sugriauti.
Sakė: „Išmeskite mane dykumoje ir mano kūnas tuojau pradės leisti šaknis visur, kur tik nuriedėčiau.“ Riedantis Niujorko gatvelėmis J.Mekas iš tikrųjų buvo neįtikėtino, bet nedemonstratyvaus laisvumo.
Jis visai nekoketuodavo, kai jo paklausdavo, koks buvo svarbiausias XX a. įvykis. Sakydavo, kad Fatimos apreiškimas. Ir jam nerūpėjo, kaip jo besiklausantis tai interpretuos. Neužmiršdavo padėkoti ne tik angelams sargams, bet ir alchemikui Arūnui (Kulikauskui. – Red.).
