Nacionalinėje dailės galerijoje surengta paroda „Moi Veras: Moišė Ravivas-Vorobeičikas. Modernybės montažai“ – ypatingas įvykis lietuvių meno padangėje. Ne tik todėl, kad ji į tėviškę sugrąžino dar vieną iškilų litvakų menininką ar iš užmaršties prikėlė unikalias Vilniaus kasdienybės akimirkas praėjusio amžiaus pradžioje.
Šios fotografijų parodos ašis – unikali knyga. Tai 1930 metais išleisto M.Vorobeičiko (vėliau tapusio Moi Veru) autorinio albumo „Vilniaus žydų gatvė“ faksimilinis leidimas. Pasak meno rinkos žinovų, šios nedidelės dvikalbės fotografijų knygelės egzemplioriai meno aukcionuose kainuoja beveik du tūkstančius dolerių.
Parodoje – beveik 100 nuotraukų
Nacionalinės dailės galerijos su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistą faksimilinę albumo versiją parengė knygų dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. Ji sukūrė ir antrąją knygą, kuri papildo pirmąją išversta į lietuvių kalbą albumo įžanga ir parodos kuratoriaus N.Perezo bei Lietuvos kultūros ministro, literatūrologo Mindaugo Kvietkausko tekstais apie Moi Vero gyvenimą Vilniuje ir studijas garsiojoje Bauhauzo mokykloje.
Parodoje šalia beveik šimto 1928–1937 metų fotografijų, pirmosios jo fotokameros „Leica“ bei nufilmuoto menininko interviu galima pamatyti ir keleriais metais vėliau išleistą jo fotoalbumą apie Paryžių „Paryžius: 80 Moi Vero fotografijų“.
Didžiąją jo originalaus tiražo dalį sunaikino Senos potvynis. Todėl faksimilinį leidimą 2004 metais išleido „Steidl“ leidykla Vokietijoje pagal privačioje mados dizainerio Karlo Lagerfeldo kolekcijoje saugomą albumą.
Vilniuje užaugusiam ir meno mokslus čia pradėjusiam menininkui pasaulinį pripažinimą pelnė šie du fotografijos leidiniai, sukurti 1930–1931 metais. Tiesa, fotomeno raidai nemažai įtakos turėjo ir tuo metu nepublikuotas trečiasis jo projektas – albumas „Ci-Contre – 110 Moi Vero fotografijų“. Jo spaudai parengtas maketas vėliau ne kartą eksponuotas parodose.
Pasak parodos kuratoriaus, šie fotoalbumai paliko ryškų pėdsaką XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžios meno pasaulyje, nes autorius sukūrė ir panaudojo fotografijoje naują „antifotografinį“ stilių, pagrįstą avangardiniu požiūriu ir savojo laiko vizija.
„Reikia pasakyti, kad tikrasis M.Vorobeičiko vardas meno pasaulyje iki šiol yra Moi Veras. Tai tas vardas, kurį iki šiol žino meno, fotografijos istorikai. Pakeitęs vardą ir pavardę šis menininkas tarsi išnyko iš meno pasaulio ir tik dabar prasideda jo sugrįžimas“, – sakė N.Perezas.
Kitokios miesto nuotraukos
„Jis savo ankstyvaisiais kūriniais pakeitė suvokimą, kaip fotokamera fiksuoja pasaulį. Tai labai svarbus momentas visam europietiškam avangardo judėjimui“, – pabrėžė parodos kuratorius N.Perezas, Izrelio muziejaus Jeruzalėje Fotografijos skyriaus įkūrėjas ir ilgametis vadovas. Šiuo metu jis yra M.Vorobeičiko (Moi Vero) archyvo direktorius.
N.Perazas pasakojo, kad skirtingai nei jo kolegos Brassai ar Andre Kerteszas, kurie taip pat buvo puikūs fotografai ir taip pat fotografavo Paryžių, Moi Veras tarsi per žingsnį atsitraukė nuo populiaraus fotografijos, kaip piktorealizmo, tapybiško vaizdo kūrimo, suvokimo.
Jis pradėjo kurti kompozicijas, fotomontažus, koliažus, kad galėtų parodyti Vilnių tokį, kokį prisiminė: su sinagoga, žydų biblioteka ir istoriją menančiomis siauromis gatvelėmis. Ir Paryžių – tokį, kokį pamatė atvykęs iš Europos pakraščio – labai dinamišką miestą.
Moi Veras buvo pirmasis fotografas, kuris išleido meninių fotografijų albumą apie Paryžių. Tik po poros metų tai padarė Brassai ir A.Kerteszas. Tas 80 Paryžiaus fotografijų albumas buvo tikrai novatoriškas leidinys. Svarbiausias jo knygų principas – sukurti asambliažus ar fotografijų maketus, kurie sujungtų abu atvarto puslapius – kairį ir dešinį.
„Tai labai svarbus ir tuo metu tikrai neįprastas dizaino sprendimas. Jis sulaužė visus to meto dokumentinių knygų kanonus. Iki jo daugiau dėmesio buvo skiriama pasakojimui vaizdais, o ne knygos maketui, jos atvartų išvaizdai“, – vartydamas nediduką albumą kalbėjo kuratorius.
Vardai ir netektys
Nacistinės ideologijos šešėliui uždengus Europą Moi Veras paliko Paryžių, o kartu ir meno pasaulį. 1934 metais apsigyveno Palestinoje ir pasirinko hebrajišką pavardę – tapo Moiše Ravivu. Per Holokaustą 1941–1942 metais nužudyti Vilniuje likę menininko tėvai, brolis, seserys, dukterėčios.
Į parodos atidarymą atvykęs fotografo sūnus Yossi Ravivas džiaugėsi, kad tėvo knyga ir fotografijos grįžo namo.
„Nebuvo lengva būti sūnumi žmogaus, kuris tiek kartų per gyvenimą keitė pavardę. Augau kaip žmogaus, kuris turėjo tiek daug pavardžių, sūnus, todėl dažnai net nebūdavau tikras, kas gi aš esu iš tiesų“, – pasakojo Y.Ravivas.
Vis dėlto jaunystės Vilniaus, o ne Paryžiaus, Marselio ar kitų miestų fotografijos pačiam menininkui buvo brangiausios iki pat mirties 1995 metais. Jis jas atrinkdavo ir savo parodoms.
