Kad Lietuvos, bet ne Vilniaus politikams rūpi karikatūros, buvo akivaizdu per parodos „Gera pradžia – pusė darbo?“ atidarymą.
Pasveikinti karikatūrininkų, pasigrožėti jų kūryba atėjo socialdemokratai europarlamentaras Juozas Olekas, Seimo narys Algirdas Sysas.
Savaime suprantama, jie galėjo pasijuokti iš savo ir kolegų politikų šaržų, karikatūrų. Tačiau nė viename piešinyje nebuvo pavaizduotas Remigijus Šimašius ar Artūras Zuokas.
Parodos pavadinimui karikatūrininkai pasiskolino Platono posakį. Rodos, ir savivaldybės taryba tik praėjusiais metais pradėjo kadenciją.
Tačiau linksmų plaučių dailininkai čia pat priminė, kad posakis „Gera pradžia – pusė darbo“ atitinka daugelį gyvenimo ir veiklos atvejų, bet ne visada.
„Bendrąja prasme tema yra labai plati: Lietuvos prezidento, europarlamentarų kadencijos pradžia, naujų partinių jėgų (partijų, sąjungų, komitetų) kūrimosi pradžia, žiemos, naujų metų pradžia, visokių darbų pradžia (žemės ūkyje, gamyboje, moksle, politikoje, mene ir kt.)“, – dėstė parodos rengėjai.
– Kodėl karikatūrose, aprėpiančiose daugybę gyvenimo sričių, užmiršta Vilniaus tema? – „Sostinė“ paklausė 61 metų J.Lenkučio.
– Kiek prisimenu, paskutinį kartą karikatūrų parodą Vilniaus tema rengėme daugiau nei prieš dešimtmetį. Tada miestui vadovavo A.Zuokas, o paroda vadinosi „Vilnius ir vilniečiai“.
Vilnius dar buvo vaizduojamas karikatūrose parodoje, skirtoje Lietuvos tūkstantmečiui.
Ne kartą girdėjau klausimą: ar Vilniuje trūksta temų, kad nepiešiate miesto?
Atsakau, kad mums nelabai yra kur pasireikšti. Karikatūrų įvairiems leidiniams beveik nebereikia, parodų per metus surengiama vos viena kita.
O karikatūra – toks menas, kartais labai trumpalaikis, turi būti visiems suprantamas. Vis dėlto rengdami parodas stengiamės, kad eksponuojamos karikatūros būtų kuo ilgiau aktualios.
Šiais metais Kaune buvo surengta karikatūrų paroda „Rinkis čia“ rinkimų tema.
Mat rinkimai dar ir dabar visuomenėje apipinti sąmokslais, sandoriais, gandais ir istorijomis.
Į tai dailininkai stengėsi pažvelgti šmaikščiai, sarkastiškai atspindėti šių įvykių aktualijas.
Nors savivaldos rinkimai vyko neseniai, Vilniaus valdžios rinkimų tema karikatūrose nebuvo atspindima.
– Nejaugi dailininkams nejuokingos ir daugiau nei tris dešimtmečius vykstančios nacionalinio stadiono statybos?
– Taip jau yra, kad parodas rengiame susitarę su institucijomis. Tarkime, susitariame su Sveikatos apsaugos ministerija, piešiame karikatūras sveikatos, medicinos tema.
Taip pat vyko parodos vartotojų teisių, krašto apsaugos temomis, nes atitinkamos institucijos padengdavo išlaidas.
Vilniaus savivaldybė mūsų neprašė rengti parodos, mes patys taip pat į ją nesikreipėme. Reikia, kad būtų kokia nors sąsaja. Kol kas su Vilniaus valdžia jos nėra.
Taip, naujausios parodos „Gera pradžia – pusė darbo?“ tema galėtų paliesti ir stadioną. Juk pradžia gali būti bet ko. Paprastai tokios temos imantis būna sunku viską aprėpti. Na, stadionas, matyt, neįtilpo.
Beje, peržvelgęs karikatūras pastebėjau, kad kai kurios nevisiškai atsako į temą. Bet karikatūra – toks žanras. Turi ką nors linksmo parodyti, nebūtinai tiesmukai.
– Kituose Europos miestuose paplitusi ir politinė karikatūra. Piešiniai piešiami ir ant namų sienų, tvorų. Vilnius garsėja tik vadinamaisiais tagais – terlionėmis. Kodėl?
– Taip, Vilnius yra apdergtas. Tačiau atkreipčiau dėmesį į tai, kaip tikriems gatvės menininkams yra sunku. Norėdamas nupiešti piešinį ant sienos privalai viską suderinti. Parengti projektą, gauti krūvą leidimų.
Ar laisvos sielos menininkas visu tuo užsiims? Vargu.
Politinės karikatūros, kaip ir kitos karikatūros, turi būti juokingos, suprantamos, nenusibodusios. Yra daug visokių niuansų.
– Kodėl tarp karikatūrų piešėjų yra taip mažai moterų?
– Karikatūrų piešimas mūsų laikais gali būti laikomas tik hobiu. O moterys turi išlaikyti šeimą. Galbūt todėl jų tarp mūsų tiek nedaug.
Kas kita Vakarų Europoje – ten moterų, piešiančių karikatūras, yra labai daug.
Jeigu rimtai, profesionalūs karikatūrininkai, galintys iš šio užsiėmimo pragyventi, Lietuvoje yra gal trys. Be manęs, dar Vytautas Jurkūnas ir Jonas Varnas, kurių karikatūras spausdina „Lietuvos rytas“. Visiems kitiems nėra kur pasireikšti.
Beje, kitose meno šakose nereikia tiek objektyvumo kiek karikatūroje. Meno kūrinys gali būti labai subjektyvus. O karikatūrą turi suprasti, reikia, kad būtų mintis.
