Interpretuodamas didingą Lietuvos istoriją dailininkas G.Kazimierėnas sukūrė savitą tapybos pasaulį, kuriame unikali plastika susipina su autentiškuose rašytiniuose ir vaizdiniuose šaltiniuose rastais faktais, pasaulį, bylojantį žiūrovui simbolių ir metaforų kalba.
Iš Teberiškės kaimo Švenčionių rajone kilęs G.Kazimierėnas į Valstybinį dailės institutą (dabartinę Vilniaus dailės akademiją) įstojo 1966 metais. Pirmus dvejus metus studijavęs Dailės pedagogikos katedroje vėliau perėjo į tapybos specialybę pas profesorių, lietuvių moderniosios tapybos klasiką Antaną Gudaitį.
1972 metais baigęs studijas G.Kazimierėnas pradėjo dirbti sienų tapybos restauratoriumi Kultūros paminklų restauravimo treste. Per penkerius darbo metus jis prisidėjo prie Vilniaus Šv.Jonų bažnyčios centrinės navos freskų, Visų Šventųjų bažnyčios polichromijos, Bernardinų bažnyčios frontone esančios freskos ir kitų objektų restauravimo.
Nuo 1980-ųjų dailininkas pradėjo pedagogo karjerą Vilniaus dailės akademijoje, kur būdamas profesorius iki šiol su studentais dalijasi tapybos subtilybėmis.
Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio G.Kazimierėnas dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, yra surengęs vienuolika asmeninių parodų. Jo drobė „Žalgiris. Rūstybės diena“ eksponuojama Medininkų pilies nuolatinėje ekspozicijoje, o paveikslas „Vytautas, laukiantis karūnos“ – Trakų Salos pilyje.
Pradžia – 1975-aisiais
Ilgo kūrybinių ieškojimų kelio, kreipusio istorinio paveikslo žanro link, pradžia galima laikyti 1975 metus, kai G.Kazimierėnas pradėjo kurti simbolinių kompozicijų ciklus, kuriuose perteikia šiuolaikinio žmogaus santykį su senosiomis kultūromis: „Prancūziškas ciklas“ (1997 m.), „Itališkas ciklas“ (2000 m.), „Graikiškas ciklas“ (2001 m.), „Ispaniškas ciklas“ (2003–2005 m.).
2005 metais ėmęsis monumentalių paveikslų serijos Lietuvos istorijos tema pirmiausia nutapė darbus „Mindaugo karūnavimas. Lietuvos krikštas“ (2006 m.) ir „Pirmojo Lietuvos Statuto priėmimas“ (2006 m.).
Įkvėpimą Lietuvos istorijos puslapiuose radęs tapytojas plėtė savo akiratį interpretuodamas vis naujus siužetus: „Zimburgės vestuvės“ (2007 m.), „Algirdo žygiai į Maskvą“ (2008 m.), „Gedimino laiškai 1322–1324“ (2009 m.), „Atsisveikinimas su Kęstučiu“ (2009 m.), „Algirdo pergalė prie Mėlynųjų Vandenų“ (2009 m.), „Žalgiris. Rūstybės diena“ (2013 m.), „Vytautas, laukiantis karūnos“ (2013 m.), „Vilniaus Gaonas“ (2015 m.), „Dubingių altorėlis“ (2017 m.) ir kiti.
Studijuoja literatūrą
2010–2015 metais G.Kazimierėnas sukūrė paveikslų ciklą „Juodieji gobelenai“: „Barboros Radvilaitės laidotuvės I“, „Barboros Radvilaitės laidotuvės II“, „Vytautas, laukiantis karūnos“, „Kęstučio nužudymas. Žalčio užkapojimas“, „Vytautui pranašauja pralaimėjimą prieš Vorsklos mūšį“ ir „Vilniaus Gaonas“.
Prieš imdamasis teptuko dailininkas studijuoja istorinę literatūrą, tyrinėja tam istoriniam laikotarpiui būdingus meno kūrinius, autentiškus artefaktus. Didelio formato daugiafigūriai tapybos darbai sukuria sakralų viduramžių manuskriptų iliuminacijų pojūtį.
Drobių auksavimas ir sidabravimas G.Kazimierėno pasakojamai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijai suteikia karališko prieskonio. Šiuose kruopščiuose darbuose dailininkui talkina aukščiausios kategorijos restauratorė Audra Čižienė. Ne vieno paveikslo gotikinių formų medžio dekorą sukūrė dailininkas Virginijus Stančikas.
G.Kazimierėno paroda Vilniaus rotušėje (kuratorė – menotyrininkė Rasa Gečaitė) skiriama iškilaus Talmudo ir Toros tyrinėtojo Vilniaus Gaono 300 metų gimimo sukakčiai paminėti. Ši sukaktis paskatino ir Lietuvos Respublikos Seimą 2020-uosius paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais.
Parodoje eksponuojamas beveik visas „Juodųjų gobelenų“ ciklas ir paskutinis 2015 metais sukurtas jo paveikslas „Vilniaus Gaonas“. Paveikslas nutapytas žydų kultūros fenomenui Lietuvos istorijos kontekste, kuriame litvakų kultūra sėkmingai skleidėsi įgaudama vietinės aplinkos teikiamą nepakartojamą atspalvį ir žavesį įamžinti.
Vilniaus Gaono nuopelnai
Lietuvoje žydų istorijos pradžia siekia XIV a. II pusę. Lietuvos žydai – litvakai – iš kitų žydų bendruomenių išsiskyrė ypač griežtu religinės tradicijos laikymusi, intelektualiu racionalumu, išsimokslinimu.
Litvakai padovanojo pasauliui daug iškilių asmenybių – filosofą Emanuelį Leviną, smuikininką virtuozą Jashą Heifetzą, skulptorių Jacques’ą Lipschitzą, tapytoją Chaimą Soutine’ą, Vitebske gimusį Marcą Chagallą.
Viena iškiliausių asmenybių Lietuvos ir pasaulio žydų istorijoje – Vilniaus Gaonas Elijahu ben Solomonas Zalmanas (1720–1797). Tai žymus rabinas, kabalistas, studijavęs Talmudo ir Toros paslaptis.
Gaonas suprato, kad nuolatinis senųjų dokumentų perrašinėjimas lemia klaidas ir neteisingas interpretacijas, ir jautė būtinybę jas išaiškinti ir sutvarkyti.
Didžiausias Vilniaus Gaono nuopelnas – Babilono Talmudo redagavimas ir komentavimas. Gaonas parašė apie 70 traktatų įvairiausiomis temomis – Šventraščio, Talmudo, mistinių Kabalos tekstų komentarų, hebrajų kalbos gramatiką ir bendrųjų mokslų: geometrijos, astronomijos, medicinos, trigonometrijos veikalų. Dauguma jų išleisti tik po jo mirties.
Gaonas pagarsėjo ir dėl kovos su chasidizmu – mistine, panteizmo tendencijų turinčia, XVIII a. Vakarų Ukrainoje kilusia liberalesne judaizmo atšaka. („Sostinė“)
G.Kazimierėno paroda „Vilniaus Gaonui – 300. Lietuvos istorijos Juodieji gobelenai“ Rotušėje veiks sausio 7–31 d. Atidarymas – sausio 7 d. 18 val.
