„Danijoje niekada negyvenau, tiesiog dažnai vykdavau į parodas, rezidencijas, dalyvavau projektuose“, – sako nacionalinio fotoprojekto „Lietuva ir mes“ ambasadorius.
Neseniai 20-ies metų bendradarbiavimo proga parodą „Together“ Danijoje atidaręs tapytojas apgailestauja, kad Lietuvoje kartais savi ne visada vertinami, todėl nesistebi sėkmės sulaukęs svetur.
– Kaip galėtumėte apibūdinti savo kaip tapytojo vystymąsi?
– Pačiam savo kaitą apibūdinti sunku, tačiau dabar susimąsčiau, kad ji tikrai buvo. Nuo tada, kai įstojau į Dailės akademiją, prabėgo jau 30 metų, todėl natūraliai keitėsi ir temos.
Aš nuolat ieškau naujų temų kūryboje. Mane kaip kūrėją kadaise pakeitė ir šeimos sukūrimas, ir vaikų gimimas, ir istoriniai įvykiai. Juk vienoks eini prie Sausio 13-osios laužų, o kitoks stoji į kovą su stereotipais.
Ta reakcija tikriausiai ir yra kūrybos variklis bei profesionalaus menininko kelias. Jis ir rizikingas, nes apsisprendi pats už save atsakyti, ir įdomus.
Prisipažinsiu, nemažą poveikį padarė ir ryšiai su Danija. Mes gal ir bandome mokesčiais ar ambicijomis lygintis su danais, bet iš tiesų iš danų galėtumėm daug ko pasimokyti, ypač požiūrio į žmogų.
– Turite paveikslą (ar paveikslų), kurio niekada nesutiksite kam nors perleisti?
– Yra ne vienas darbas, ypač pradinio etapo. Kai pajunti vidinę jėgą, vyksta natūralus veržimasis iš saves – tarsi ugnikalnis. Tuo metu net nesupranti, kad išsiveržei, tačiau vėliau pamatai, kurie darbai yra proveržio darbai. Man pačiam tai būna atradimas.
Tai, ką nutapei vakar, dar gali pakeisti, pavystyti, tačiau tie prieš 20 metų nutapyti ir tam tikrą etapą atspindintys kūriniai įsirėžia į atmintį.
Būna, prisimenu potėpį, emociją arba koks tuo momentu buvo oras už lango. Ir taip, vieni darbai yra ypatingesni už kitus, juos norisi turėti netoliese.
Keli tokie man asmeniškai svarbūs kūriniai saugomi MO muziejaus kolekcijoje. Kaip turi paleisti mylimą vaiką, taip ir su paveikslais. Nori ar nenori, jie ima gyventi savo gyvenimą. Įsikibimas į juos gali būti liguistas...
Man atrodo, kad kūrinio vienas tikslų – kad jis būtų matomas ir vertinamas kitos kartos ar kartų. Kartais būna keista, kai darbus stebi žmonės, kurie net nebuvo gimę tuo momentu, kai tapiau paveikslus. Man tai vis dar mano realybė, pamenu potėpius, o jie žiūri kaip į praeitį, istoriją, kitaip jaučia ribas.
– Jūsų darbai kabėjo pirmosiose MO muziejaus parodose. Ar įsirėžė kokie nors atsiliepimai?
– Man MO muziejus – viena garbingesnių šios dienos meno erdvių Lietuvoje. Kiekviena reakcija man reiškia, kad žmogus išsineša kažką asmeniška.
– Ar šiandien galite save pavadinti save realizavusiu kūrėju?
– Jaučiuosi labiau abejojantis, negu savirealizavęsis. Kaip menininkas dar nesijaučiu viską atlikęs, norisi iššūkių, o idėjos tebegimsta.
Biografiškai žiūrint, tarsi ir nemažai nuveikta, tačiau satisfakcijos dar nepasiekiau ir abejoju, ar menininkas gali ją pasiekti. Kuriantis menininkas juk neišeina į „pensiją“. Noriu dar ir dar tapyti, pagauti laikmečio aktualumą, tendencijas. Noriu tyrinėti.
Bet kurioje veikloje sunku ilgą laiką išlikti aktualiam. Mes, dailininkai, kuriame tik tada, jei patys to norime ir negalime nekurti, bet man asmeniškai įdomu, ar mano kūryba bus aktuali po daugelio metų.
Gaila, kad šiandien aktualios yra net ne materialinės, o apskritai – ūkvedžių vertybės. Todėl man labai išdidu, kad MO muziejus yra per tiek metų pirmas projektas, parodęs, kad galima sėkmingai įgyvendinti kultūrinę viziją.
Ūkiškai žvelgiant – galima nepergyventi dėl nerodomų kūrinių ar ekspozicinių salių trūkumo. Bet štai viena šeima sukaupė didžiulę Lietuvos meno kolekciją ir įrodė šaliai, kad tai gali būti aktualu, įdomu.
Per metus MO tapo vienu geriausių Europos muziejų. Man tai – laikmečio ir Lietuvos šimtmečio įprasminimas. Pačią muziejaus idėją, jo pastatą ir kolekciją jau galima būtų vertinti ir įsigyti kaip meno kūrinį.
Butkų šeima parodė, kaip galima gerbti kultūrą, net jei valstybinė politika atsuka tam nugarą.
– Nacionaliniam fotoprojektui „Lietuva ir mes“ sakėte: „Kaip meno lauko atstovui, man labiausiai rūpi ir mane labiausiai jaudina kultūra Lietuvoje bei Lietuvos kūrėjų pasirodymai tarptautinėje meninėje erdvėje“. Kas jaudina labiausiai, o gal matote kokių nors proveržių?
– Ne pirmas pasakysiu, kad savo žemėje pranašu nebūsi, o jei būsi, tai menkas. Su menu viskas kitaip, nei su, pavyzdžiui, sportu, nes nėra sekundžių, kilogramų ar kilometrų, todėl jį objektyviai įvertinti nėra paprasta.
Man pavyzdinis atrodė Lenkijos pirmininkavimo Europos Sąjungai metas. Šios valstybės pasirinktas prioritetas buvo kultūra, ir jiems pavyko save perteikti ne kaip Europos pakraštį, o stiprios, savitos kultūros šalį.
Reikia pripažinti, kad Lietuvos kultūrinis reprezentavimas užsienyje yra nepakankamai finansuojamas. Tačiau viltį teikia tai, kad atsiranda vis daugiau privačių mecenatų, suvokiančių šalies kultūros svarbą.
Meno pasaulį pastaruoju metu „išsprogdino“ M. Levickis, M. Gražinytė-Tyla, A. Grigorian, Venecijos bienalėje pagrindinį prizą laimėjusios lietuvių menininkės.
Derlingi metai, džiugu, kad lietuviai pagaliau tarp pasaulio ryškiausiųjų. Tad linkiu gerai pagalvoti, kodėl toks įvertinimas pirmiau ateina iš svetur, o ne iš Lietuvos…
