L.Segallas (1889–1957) – iš Lietuvos kilęs pasaulinio garso žydų tapytojas, grafikas ir skulptorius.
Jis ne tik užaugo, bet ir menininko kelią pradėjo Vilniuje – skulptoriaus Marko Antokolskio įkurtoje pramoninėje dailės mokykloje.
Vėliau dailininkas studijavo Berlyno taikomosios dailės mokykloje, Aukščiausiojoje imperatoriškojoje dailės akademijoje ir Dresdeno dailės akademijoje.
Jis buvo garsiosios vokiečių ekspresionistų grupės „Die Brucke“ („Tiltas“) narys.
Nacių viešpatavimo metais jo kūryba su kitų garsių to meto modernistų darbais pateko į Hitlerio sumanytą „Išsigimusio meno“ (vok. „Entartete Kunst“) parodą.
Joje rodyti nacistinės ideologijos neatitikusio Europos meninio elito kūriniai, pašalinti iš Vokietijos muziejų.
Emigravęs į Braziliją L.Segallas tapo vienu garsiausių Lotynų Amerikos dailininkų. Toros perrašinėtojo sūnus iš Vilniaus laikomas Brazilijos ekspresionizmo pradininku. 1955 metais prestižinėje San Paulo meno bienalėje jis atstovavo Brazilijai su savo darbų paroda pagrindinėje paviljono salėje.
Iškilaus litvako darbai jau buvo rodyti Vilniuje, bet pirmąkart Lietuvoje pristatoma tokia išsami šio menininko kūrybos rinktinė.
Į parodos atidarymą atvyko gausi delegacija iš Brazilijos, kurioje – garsiojo menininko anūkai ir kiti šios litvakų giminės atstovai, taip pat L.Segallo muziejaus San Paule direktorius Giancarlo Hannudas ir Lietuvos Respublikos generalinė konsulė San Paule Laura Tupe.
– Į Lietuvą atskridote pačiu niūriausiu metų laiku. Kokį įspūdį jums paliko senelio gimtinė? – paklausiau dailininko anūko Sergio Toledo Segallo, žinomo brazilų scenaristo ir režisieriaus.
– Mane jūsų konsulė įspėjo, kad tai ne pats geriausias laikas vizitui. Tačiau daug svarbiau buvo galimybė Vilniuje parodyti senelio darbus.
Galėtume pasakyti, kad Lietuva ir Brazilija labai smarkiai skiriasi. Jūsų kalba labai sunki, jūsų orai nemalonūs, mūsų kiek malonesni, tačiau jūsų žmonės – labai malonūs. Visai kitokia ir istorija, nors jūsų – irgi nelengva.
Tačiau galbūt mūsų kultūros nėra jau tokios tolimos. Nesame tokie skirtingi, nes aš esu anūkas Lietuvos sūnaus, kuris gyveno ir kūrė Brazilijoje. Dabar, kai pasaulyje atsiranda vis daugiau nepakantumo, ši paroda – tarsi tiltas tarp žmonių. L.Segallas po šimtmečio sugrįždamas į Vilnių sujungia mūsų kultūras, sujungia savo šeimą su Lietuva.
– Ar jums ką nors reiškia tai, kad esate litvakas, na, bent jau litvako anūkas?
– Šįryt kaip tik paklausiau, ką gi iš tiesų reiškia žodis „litvakas“. Man atsakė, kad aš pats ir esu litvakas. Ir iš tiesų taip – esu Brazilijos žydas, tačiau istoriškai susijęs ir su Lietuva. Todėl man šita paroda yra proga patyrinėti, atrasti Lietuvą ir čia esančią mano istorijos dalį.
Ekspozicijoje surašyti L.Segallo gyvenimo faktai, kurie liudija, kad dailininkas buvo emigrantas. Emigracija – didžiulis iššūkis žmogui. O mes esame emigrantų vaikai.
Tad labai simboliška, kad L.Segallas po daugiau nei šimto metų grįžta į Vilnių ir pristato savo gimtąjį miestą mums, savo vaikaičiams. Po tiek laiko jis sugrįžo namo ir jo šeima, atvykusi ne tik iš Brazilijos, bet ir iš kitų šalių, yra kartu su juo.
– Parodos atidarymo proga istorikai Vilniuje rado namą, kuriame iki išvykimo į Braziliją gyveno L.Segallo tėvas. Ką dar įdomaus spėjote pamatyti?
– Esu sužavėtas Lietuvos meno. Per šias dienas pamačiau labai daug meno kūrinių. Mano manymu, menas – geriausias būdas suprasti šalį.
Muziejuose mačiau, kad per XX a. čia sukurta labai daug puikių darbų. Jūsų šiuolaikinis menas – taip pat neįtikėtinai aukštos kokybės. Tai man leidžia manyti, kad prieš palikdamas Lietuvą L.Segallas nebuvo čia vienišas su savo meninėmis ambicijomis.
Matyt, kažkas tokio ypatingo yra šiame krašte, kas leidžia atsirasti aukšto lygio menui.
Atvykimas į Vilnių man – emocinė kelionė. Galėčiau pasakyti, kad turbūt tik menas ir gali taip sujungti žmones, palaikyti ryšį tarp jų. Būdamas čia geriau supratau ir kai kuriuos L.Segallo darbų niuansus.
– Daugelyje L.Segallo darbų juntamas kažkoks liūdesys, skausmas. Kaip manote, ar tai emigracijos, karo atgarsiai, ar paties menininko pasaulėžiūros ypatybė?
– Taip, tas liūdesys yra vienas pagrindinių dalykų L.Segallo kūryboje, o būtent tai jo darbuose man pačiam yra labai artima. Man svarbus tas jo fatališkas požiūris į pasaulį, į žmonijos istoriją, kurioje yra ne tik kūrybos proveržių, bet ir daugybė tragedijų, mirčių, destrukcijos.
Tas lemties neišvengiamumas, tas atidus žvilgsnis, dėmesys emocinei žmogaus būties pusei man yra pats ryškiausias jo meno bruožas. Žinoma, negalime sakyti, kad jo nepaveikė karas ar Holokaustas, bet net ir jo ankstyvuosiuose kūriniuose jau galima tai įžvelgti.
