Nuo vaikystės kartu su gyvūnais augusi ir juos labai mylinti menininkė ir Nacionalinio Kauno dramos teatro dekoratorė ant drobės, popieriaus ir sienų gyvūnų portretus perkelia jau ne vieną dešimtmetį.
Ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Švedijoje, Slovėnijoje, Japonijoje animalistines parodas pristatanti S.Pečiūnaitytė sugeba išradingai perteikti naminių ir laukinių gyvūnų, roplių, paukščių charakterį, nuotaiką, jauseną.
Jos kūryboje netrūksta ryškių linijų ir potėpių, todėl žiūrint į gyvūnų portretus jaučiamas paslaptingumas, džiaugsmas, nerimas. Kai kurie gyvūnai atrodo tarsi būtų sužmoginti.
Menas reikalauja pajautimo
Pastaruoju metu įvairiose Lietuvos erdvėse pristatomas S.Pečiūnaitytės grafikos ir tapybos darbų parodų „Snukučiai“ ciklas sulaukia vis didesnio susidomėjimo.
Autorės kūriniuose gyvūnų žaismingumas, nuotaika ir plastika perteikiama lengvu pieštuko ar teptuko brūkštelėjimu.
Viena iš nedaugelio Lietuvoje savo kūrybą animalistiniam žanrui priskirianti menininkė tvirtino, kad ši meno sritis ypatinga.
Tam reikia išskirtinio atidumo, meninės nuojautos, profesionalaus įžvalgumo ir, kaip sako pati menininkė, įgimto ir nuo mažens lavinto gyvūnų pažinimo ir pajautimo.
Svarbu gyvūno išraiška
„Mano pozuotojai ir kūrybos šaltinis yra gyvūnai. Visi jie saviti ir nenuspėjami, todėl labai žavūs ir įdomūs.
Man labai svarbu tapyti kuo profesionaliau, tačiau ne mažiau svarbu gyvūno išraiška, įtaigumas.
Gaudau kiekvieno jų vidinę būseną ir stengiuosi perteikti ant lapo ar drobės. Žinau, kad netrūksta žmonių, kuriems mano kūryba atrodo keista, tačiau tai ir yra mano savitumas, išraiškos būdas“, – kalbėjo Serena.
Todėl dailininkės pieštų naminių ir laukinių gyvūnų, tarp kurių netrūksta net ir paukščių bei roplių, atvaizdai alsuoja gyvybe. Atrodytų, kiekvieną jų taip ir norisi paglostyti, pakalbinti.
Serenos sukurti triušiai, kalakutai, vištos, karvės, arkliai ir kiti gyvūnai vienu metu ir kasdieniški, ir kupini mistikos.
Daugelyje menininkės kūrinių gyvūnai atrodo tarytum būtų personifikuoti: čiauška, mūkia, ropinėja, žiūri didelėmis akimis, kalbina savo išraiškomis, kurios neretai būdingos ir žmonėms.
Ypač žaismingi atrodo gyvūnų jaunikliai, o paslaptingiausi – Serenos tapyti ropliai, kuriuos ji vadina išskirtiniais gyvūnais dėl jų pažeidžiamumo, spalvingumo, odos raštų.
Garsiai reiškia emocijas
„Piešiant gyvūnus, skirtingai negu žmones, labai svarbu išryškinti jų individualumą, net jeigu tai ir nėra tobula: dėmelę ant snukio ar kūno, nulinkusią ausį, roplio odos ar kito gyvūno kailio rašto detales“, – pabrėžė dailininkė.
Menininkei labai smagu matyti, kad keliaudami po gyvūnų portretų karalystę parodų lankytojai nejučia ima šypsotis.
Jos animalistinio meno parodas ypač mėgsta vaikai. Jie dažnai garsiai reiškia emocijas, jų akys laksto per paveikslo lauką gaudydamos įspūdžius.
„Jokia paslaptis, kad gyvūnai žmogų veikia tiesiog stebuklingai: pradžiugina, nuramina, atpalaiduoja, atgaivina. Siekiu, kad paveiksluose būtų daug šilumos, žaismės, laimės, net ilgesio lietuviško kaimo aplinkai“, – kalbėjo Serena.
Dailininkė moko jausti, kurti, mylėti
Gyvūnus piešianti dailininkė turi ir aistrą iliustruoti vaikiškas knygeles.
Daugelis jų yra edukacinių ir skirtų ne tik pažinti gyvūnus, bet ir puoselėti draugystę, meilę, savastį, tikėjimą, viltį, mokančių sveikos gyvensenos, elgesio visuomenėje, iššūkių.
Ji taip pat yra sukūrusi daugybę spalvingų ir nuotaikingų freskų, kurios papuošė vaikų darželių, mokyklų, dienos centrų, kitų ugdymo įstaigų ir net privačių būstų sienas ir lubas.
S.Pečiūnaitytės kūrinių galima išvysti ant vaikiškų įstaigų valgyklų, miegamųjų, koridorių sienų ar lubų. Menininkei yra tekę freskomis ištapyti ir ištisus kambarius.
Per gyvūnus knygelėse ar sieninėje tapyboje S.Pečiūnaitytė bando pasiekti vaiko vidinį pasaulį, išmokyti juos jausti, kurti, mylėti, atjausti, suprasti.
