Ji išsamiai pristatyta spaudos konferencijoje, kurioje dalyvavo A.Savicko sūnus tapytojas Raimondas Savickas, parodos kuratorius Vidas Poškus, ekspozicijos architektė Marija Repšytė ir NDG vadovė Lolita Jablonskienė.
Paroda „Dirbtuvė. Kūrinio genezė. Augustinas Savickas“ – ne visai įprasta kūrybinio menininko palikimo apvalga, nes kūriniai neišdėlioti chronologine tvarka. Tačiau iš esmės tai pati tikriausia retrospektyva, kurioje galima rasti ir pačius pirmuosius ir paskutiniuosiu, dar niekada nerodytus tapytojo paveikslus.
„Aš laimingas, nes paroda įspūdinga, ir dar niekas taip nėra parodęs Augustino Savicko darbų. Tėvas visuomet buvo prie jaunimo, jį puikiai studentai prisimena. Turėjo puikų humoro jausmą.
Jis lengvai ir mielai bendraudavo, tačiau nemažai laiko praleisdavo ir užsidaręs. Ir užsidarydavo ne vienai dienai, o savaitėms, mėnesiams. Būtent tuomet ir gimė tie darbai, kuriuos matote parodoje“, – sakė A.Savicko sūnus R.Savickas, kuris rūpinasi tėvo palikimo išsaugojimu ir informacijos apie jį sklaida.
Sūnaus manymu, dabar prasideda naujas A.Savicko darbų gyvavimo etapas. „Menininkas daugiau paveikslų nenutapys, tačiau tai, kas sukurta reikia pateikti publikai, reprodukuoti. Reikia, kad tie darbai pasiektų kitų žmonių širdis“, – kalbėjo R.Savickas.
Kadangi „Dirbtuvė. Kūrinio genezė. Augustinas Savickas“ - tapytojo paroda, tai kuratorius ir ekspozicijos architektė nusprendė, jog pagrindinis dalykas ir turi būti tapybos darbai, o ne spalvingą tapytojo gyvenimą įamžusios nuotraukos ar atsiminimai.
Norintiems sužoti daugiau pagelbės ką tik išleistas solidi knyga „Esu Savickas. Ir man to užtenka“. Jos autorė menotyrininkė Danutės Zovienė pristatydama ką tik iš spaustuvės atkeliavusią monografiją sakė, kad joje stengėsi į A. Savicko kūrybos palikimą ir pažvelgti nauju aspektu.
Ji pabandė aptarti kūrėjo individualaus stiliaus formavimąsi ir kaitą, remdamasi istoriniu kontekstu, asmenine dailininko patirtimi ir apie jį rašiusių autorių įžvalgomis.
D.Zovienės manymu naujoji paroda su knyga turi labai daug sąlyčio taškų.
„Aš taip pat nesigilinau į gyvenimiškus tapytojo nuotykius, apie kuriuos galime sužinoti iš Editos Mildažytės sukurto filmo apie dailininką „Sujungęs amžius“. Monografijoje publikuojami tik tapybos kūriniai, sugrupuoti pagal pasirinktą struktūrą, kuri suformuota kaip Amžinojo keleivio, ieškančio Prarasto rojaus, linija“, – pasakojo menotyrininkė.
Pasak D.Zovienės A. Savicko kūrybos palikimas negali būti vertinamas vienareikšmiškai: dailininkas buvo įvairių istorinių laikotarpių, politinių santvarkų, socialinių situacijų dalyvis ir liudininkas.
Kūrybos kelią pradėjęs XX a. penktame dešimtmetyje, sovietinėje Lietuvoje buvo jau brandus žmogus, už savo pečių turėjęs prigimtinį dviejų kultūrų (lietuvių ir žydų) palikimą ir nemenką asmeninių išgyvenimų bagažą, kas neišvengiamai paliko pėdsakų jo kūryboje.
Parodos kuratorius V.Poškus atskleidė, kad parodoje yra trys pagrindiniai veikėjai: autorius (menininkas), darbo vieta (dirbtuvė arba studija) ir kūrinys, o parodos tikslas – atkurti A. Savicko dirbtuvę.
Tačiau tas atkūrimas – daugiau simbolinis. Parodoje nerasime nei molbertų, nei išteplioto dailininko chalato ar krūvos teptukų. Tiesa, yra pats svarbiausias tapytojo dirbtuvės atributas – paletė su dažais.
Kuratoriaus manymu, paroda labiau primena ne ankštą dirbtuvę, o menininko aprašytus rojaus sodus ar čiurlionišką (dailėtyrininko ir dailininko A.Savicko analizuoto bei mėgto menininko) visatą, pasivaikščiojimus.
Laisvai erdvėje kabantys paveikslai primena neramią A. Savicko kūrybinę kelionę su savais pakilimais ir nuopuoliais. Joje – ir kūrinių kelias nuo eskizo iki galutinės stadijos, ir nuolat persekiojantys motyvai ir pasąmonėje įstrigę vaizdiniai – akys, rankos, apsikabinimai.
Parodos dizaineriai – Marek Voida, Laura Grigaliūnaitė. Eksponatus skolino: Lewben Art Foundation, Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Vilniaus dailės akademijos muziejus, Zigfridas Jankauskas, Egidijus Jokubauskas, Zenonas Pažarauskas, Juozas Pilipavičius, Raimondas Savickas, Gitenis Umbrasas.
Augustinas Savickas gimė 1919 m. gegužės 12 d. Kopenhagoje, lietuvių rašytojo ir diplomato Jurgio Savickio ir gydytojos stomatologės Idos Trakiner šeimoje. 1939 m. pradėjo studijuoti Kauno meno mokykloje. Per Antrąjį pasaulinį karą prarado artimuosius, pasitraukė į Sovietų Sąjungos gilumą, tarnavo Raudonojoje armijoje. 1945–1949 m. studijavo tapybą Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), 1951–1972 ir 1985–1993 m. ten dėstė. Nuo 1951 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Rašė spaudoje kultūros ir meno temomis, išleido knygų ir mokslinių monografijų. 1993 m. jam suteiktas menotyros daktaro laipsnis. Mirė 2012 m. birželio 24 d.
Parodos partneris – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba Rėmėjai: „Exterus“, „Fundermax“, Violeta ir Kęstutis Vilučiai. Informacinis rėmėjas – „lrytas.lt“
Paroda veiks iki 2020 m. sausio 26 d.
