Pirmąjį parodos savaitgalį muziejuje apsilankė daugiau nei 6 tūkst, o per pirmąją jos rodymo savaitę – net 10 tūkst. lankytojų.
Spalio mėnesį surengta net 70 ekskursijų, nors kiekvienas lankytojas nemokamai gali pasinaudoti specialiai šiai parodai parengtu audiogidu.
Pasak muziejininkų, publika – pati įvairiausia: nuo jaunimo iki aktyvių tų laikų įvykių dalyvių ir net senelių su anūkais, kuriems norima parodyti, kaip Lietuva atrodė Nepriklausomybės pradžioje.
„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ – turbūt pirmą kartą Lietuvoje surengta tokia didelė naujausios šalies istorijos paroda. Joje susijungė menas, kultūra ir XX a. pabaigos kasdienybės istorijos. Šalia muzikos, mados, rinkos ir Gariūnų ekonomikos, užgimusios mafijos ir popkultūros eksponatų čia puikiai dera to laikotarpio MO kolekcijos darbai: videofilmai, instaliacijos, performansai, tapyba.
– Kokiu būdu tapote tokios neįprastos parodos kuratoriumi? Gal pats pasiūlėte idėją? – paklausiau teatro kritiko ir kultūros apžvalgininko Vaido Jauniškio, kuris vadovavo jungtinei menotyrininkų, rašytojų ir istorikų grupei, rengusiai parodą.
– Ne, viskas vyko taip, kaip ir XX a. paskutinį dešimtmetį: ėjau namo pro MO muziejų ir sutikau muziejaus direktorę Mildą, kuri pasiūlė vadovauti komandai ir kuruoti parodą. Negaliu pasakyti, kad paskutinis XX a. dešimtmetis – tas laikas, kuriam jausčiau ilgesį ir norėčiau į jį sugrįžti. Greičiau priešingai. Tačiau man buvo įdomu pabandyti.
Istorikas Aurimas Švedas ir rašytojas Rimantas Kmita buvo jau anksčiau pakviesti, iš MO pusės viską puikiai derino ir visokeriopai mus tramdė ir skatino Miglė Survilaitė, greitai prisijungė Tomas Vaiseta ir Mantas Pelakauskas. Kartu ėmėme kurti parodos koncepciją.
– Meno muziejuje surengėte parodą, kurioje meno kūriniai sudaro gal tik dešimtadalį visų eksponatų?
– Taip, jų nėra labai daug. Todėl buvome net sumanę daryti atskirą meno parodą mažojoje parodų salėje, tačiau muziejaus planai pasikeitė ir apsiribojome trečiu aukštu.
Šiai parodai atrinkome nebūtinai tuo metu sukurtus meno kūrinius, bet būtent tuos, kurie reaguoja į to laikotarpio aktualijas. Problema ta, kad daugelis menininkų visai į aktualijas nereagavo arba reagavo tiesiog nusisukdami nuo jų.
Jie toliau paišė kryžius, tapė peizažus ar abstrakcijas. Beje, tas metas buvo tikrai ne tapybos laikas. Kiti meno žanrai veržėsi į sceną.
Ir teatre, ir kitose meno srityse buvo justi sutrikimas. Buvo aišku, kad su senomis formomis toli nenuvažiuosi. Tai jau Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) laikas, kai buvo bandoma nors ir su skurdžiu biudžetu, bet sukurti ką nors nauja.
Todėl bandėme į parodą įterpti būtent reakcingus meno kūrinius – tuos, kurie reaguoja, nenusisuka nuo to laiko.
– Kodėl parodoje tiek mažai dokumentinio kino? Arba teatro – pavyzdžiui, pirmųjų O.Koršunovo spektaklių įrašų? Matome tik tapybą studijavusių Aido Bareikio ir Juliaus Ludavičiaus sukurtą jo pirmojo spektaklio „Ten būti čia“ scenografiją.
– Jei kalbame apie meną, mes apsiribojome vizualiuoju menu ir realiais daiktais, kurie yra to laiko liudininkai.
Stengėmės kuo daugiau jų surasti. Norėjosi parodyti tai, ko negali surasti ir pasižiūrėti internete, teatrų svetainėse ar kino ir teatro informacijos centruose.
Šalia minėtos scenografijos, žyminčios ir O.Koršunovo tarptautinio skrydžio pradžią, yra alternatyvių teatrų, renginių plakatai ar nuotraukos („Miraklis“, „Menas į šoną“, „Edmundo studija 3“), tuo metu nepakankamai įvertinto, bet labai aktualaus spektaklio ištrauka – tai Rimo Tumino „Galilėjus“.
Norėjome akcentuoti ne teatro raidą, o tam tikrus teatro reiškinius, kurie labai susiję su būtent to laiko tendencijomis. Puikus pavyzdys – dainininko Andriaus Mamontovo videodienoraščiai iš jo gastrolių su Eimunto Nekrošiaus „Hamletu“. Tai parodo, kiek menininkai tuo metu gastroliavo.
Šviesaus atminimo Vytautas Kernagis yra pasakęs, kad yra žvaigždė iki sienos. A.Mamontovas irgi toks buvo, kol nepradėjo vaidinti E.Nekrošiaus spektaklyje. Tuomet jam atsivėrė visai kitokios erdvės. Nors mes įsivaizduojame, kad popkultūra – lengvesnis kelias į pripažinimą.
Be to, reikia atsiminti, kad iki 2000 metų, nepaisant kelių režisierių proveržių ir gastrolių, Lietuvoje kokių nors ypatingų pasiekimų ar fenomenų nebuvo sukurta. Nes teatras pasibaigus ezopinės kalbos laikui patyrė rimtą krizę, trukusią beveik dešimtmetį.
– Dirbote kaip archeologai, kasinėjantys XX a. pabaigos kultūrinį sluoksnį? Ar galima sakyti, kad tai ne tiek meno, kiek archeologinių radinių paroda?
– Tai atminties archeologija. Pavyzdžiui, Gintauto Trimako nufotografuoti žmonių rūbai be veidų – to meto tipažų archeologija. Arba Artūro Jevdokimovo filmuota medžiaga, kuri nepateko į filmą „Suokalbis“.
– Kodėl paroda prasideda nuo kūno temos – rūbų, fotografijų?
– Paroda prasideda nuo to meto rūbų, kai gatvėje iš tolo galėdavai pagal aprangą atpažinti, koks žmogus ateina – ar su juo bendrauti, ar ne, o jei bendrauti, tai kaip.
Rinkos ekonomika į gatves atvedė spalvų ir ryškių tipažų.
Fotografijos ypač tiko kūno viešinimo temai. Algimanto Aleksandravičiaus nufotografuoti kultūristai – tai ir būsimojo Nacionalinės premijos laureato pirmasis ciklas, ir tuo metu ypač populiaraus kultūrizmo fenomeno atspindys.
– Viena netikėtų parodos temų – muitinė. Kaip kilo mintis ją įtraukti į parodą?
– Tai atrodė visai logiška, nes tuo metu atsivėrė sienos. Scenografė Renata Valčik ir pasiūlė muitinę. Ji simbolizuoja sieną ir jos kirtimą. Skambinome daugybei fotografų – gaila, bet niekas neturėjo nuotraukų, įamžinusių vizų laukiančių žmonių eiles prie Vokietijos ambasados.
O juk stovėdavo žmonės paromis ir net pardavinėdavo geresnes vietas eilėje. Buvo ir toks verslas. Taigi nemažai yra tokių dalykų, kuriuos labai norėjome parodyti, bet tai nebuvo užfiksuota. Arba yra pasimetę kur nors archyvuose.
Žinau, kad po mūsų skambučių net keli fotografai pradėjo tvarkyti savo archyvus.
Gerai, kad dabar tam darbui galima gauti stipendiją.
Panašia sienos kirtimo metafora kaip ir muitinė mums tapo interneto kavinė, suteikusi galimybę išeiti į skaitmeninę erdvę.
– Ar iš tiesų tais laikais galėjo išlikti tik tie, kurie aršiausiai kovojo už vietą po saule, kad parodai pasirinkote žymiausio Charleso Darwino veikalo pavadinimą – „Rūšių atsiradimas“? Juk iki šiol gajus mitas, kad pirmoji tarpdisciplininių menininkų karta kūrė visai tuščioje vietoje, nes konkurentų toje srityje dar nebuvo.
– Spaudoje galima rasti aprašytus skirtingoms grupuotėms priklausiusių paauglių susidūrimus, kuriuose dalyvaudavo net 700 paauglių. Tai jau beveik Šarūno Saukos „Žalgirio mūšis“. Todėl tą paveikslą – kaip kovą už išlikimą ir kaip susidūrimą su atsivėrusia Europa – ir pakabinome parodos pradžioje.
Anarchijos buvo daugiau nei šiandien, tačiau pinigų niekas neturėjo. Tik pradėjo kurtis galerijos. Menininkė Aistė Kisarauskaitė savo tekste parodos kataloge rašo apie skurdo estetiką. Viskas buvo kuriama iš labai pigių medžiagų. Ir iki šiol iš tų laikų likęs įsitikinimas, kad menininkai gali pasitenkinti pigesnėmis, prastesnėmis priemonėmis.
Tuomet greta Kultūros ministerijos finansų buvo tik vienas – Atviros Lietuvos fondas, nebuvo jokių kitų fondų ar galimybių gauti finansavimą meno projektams. Tad kai dabar kalbama apie to meto laisvę, reikia suvokti, kad laisvė dažnai painiojama su jaunyste.
– Kaip ekspozicijoje atsirado su sportu susiję eksponatai?
– Jie buvo būtini parodos skyriui, tyrinėjančiam mūsų tapatybę. „Tapatybės dizainas“ – tai skyrius apie mūsų pergales ir nevisavertiškumą. Jame kalbama apie tai, kad mes galime jaustis visaverčiai tik tada, kai kiti tai patvirtina.
Didžiausias tų metų kultūros laimėjimas čia taip pat rodomas – tai Audriaus Stonio „Felix“ (1992 m. režisieriui įteiktas Europos kino akademijos apdovanojimas už geriausią metų dokumentinį filmą „Neregių žemė“. – Red.).
Jei kalbėtume apie tarptautinės svarbos prizus meno srityje, jam aš galėčiau prilyginti tik šiemet lietuvių komandos pelnytą Auksinį liūtą Venecijos meno bienalėje.
Sportas visą laiką buvo svarbus mūsų tapatybei, todėl jis šioje parodoje atsiduria kaip tapatybės kultūros, o ne kūno kultūros dalis. Toks įprotis kaip bėgiojimas rytais atsirado jau gerokai po 2000 metų.
Parodoje matome ne tik dizainerių sukurtą olimpinę sportininkų aprangą, bet ir originalų legendinio alpinisto Vlado Vitkausko ledkirtį, kurį jis paskolino parodai. Lietuvius ypač traukia kalnai, apžvalgos bokštai.
Gal čia juntamas noras pakilti, o gal net ambicija įvykdyti, užbaigti nutrauktą Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį.
– Kodėl paroda baigiama skyriumi, kuriame ypač daug užuominų apie mafiją?
– Nuo to skyriaus galima ir pradėti, paroda nėra nuoseklus pasakojimas, galima vaikščioti bet kuria kryptimi. Bet mafijos neišvengsi – tai buvo jos klestėjimo laikas, kuris atsispindėjo ir mene. Ne tiktai televizijos serialuose.
A.Jevdokimovo filmuotoje medžiagoje iš tuometinio festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ girdėti, kad Jurgis Kunčinas skaito eilėraštį „Į save paleidau kulką“, o Ričardas Šileika pristatomas kaip Radviliškio poetinės mafijos krikštatėvis. Leksika atspindi laiką.
Mafija išties Lietuvoje buvo labai stipri, esminis jos stuburo perlaužimas datuojamas tik 2000–2002 metais.
– Neatsitiktinai mafija atsidūrė tame skyriuje, kuriame kalbama apie gimines ir bendruomenę?
– Ieškojome to, kas sieja žmones. Jei visi išsiskirstome, bandydami išsikovoti geresnę vietą po saule, tai kas mus vienija? Ogi giminės. Viena vertus, tai – nepotizmas, kai giminės kuria partijas arba užima svarbias vietas firmose (pavyzdžiui, dabartinis „Lietuvos geležinkelių“ skandalas). Kita vertus, žemės grąžinimo istorijos, kai giminės susirieja dėl žemės lopinėlio.
Šiaip ar taip, giminė išlieka stabilus dalykas. Jos nepasirinksi. Giminės vis tiek susirenka, kaip Gintaro Makarevičiaus filme ar seriale „Giminės“. Net kai kurios kūrybinės sąjungos išlaiko senuosius saitus ir nenori jokių pokyčių.
