Niujorke kelis dešimtmečius gyvenantį ir kuriantį A.Bareikį į gimtąjį Vilnių parviliojo du svarbūs dalykai – personalinė paroda ir solidus motinos jubiliejus.
Sostinės „Vartų“ galerijoje praėjusią savaitę atidaryta jo paroda „Omenyje“ užima tik pusę prestižinės galerijos erdvės. Kitose dviejose salėse eksponuojama jaunosios kartos tapytojos Donatos Minderytės paroda „Vaizdinis vertimas /Translation error“, kurioje autorė tyrinėja vaizdo reikšmės ir prasmės kaitą.
Lapkričio 6 dienos vakare galerija kviečia į susitikimą su autoriais, kurio metu jie patys surengs trumpas ekskursijas po savo parodas.
– Naujoje parodoje – ne visai bareikiški darbai. Gal su branda ateina harmonijos ilgesys, noras išgryninti formą? O gal prisiminti jaunystę? Juk MO muziejuje dabar galima pamatyti studijų laikų darbo kopiją – optinio meno principais sukurtas grindis pirmajam Oskaro Koršunovo spektakliui „Ten būti čia“.
– Ir taip, ir ne. Yra to noro viską išgryninti, bet aš neinu atgal, judu į priekį. Ir to man būdingo taškymosi tikrai nežadu atsisakyti. Ir ne todėl, kad to tikisi mano kūrybos gerbėjai.
Norėjosi surengti parodą, kuri šiek tiek nustebintų žmones, kurie ateidami į ją jau iš anksto žino, ką ten pamatys. Lietuvoje jaučiamas tiesiog neįtikėtinas noras surasti komforto zoną ir iš jos nebesitraukti. Stabilumo trauka.
Bet iš tiesų gerbėjai menui dažniausiai neturi didelės įtakos.
– O kas turi?
– Įsivaizduokite, kad vyksta krepšinio rungtynės. Liko tik trys sekundės, ir būtina įmesti tris taškus. Reikia atspėti, kas, iš kurios vietos ir kaip tai padarys. Dabar. Tos trys sekundės pralekia, ir rezultatas akivaizdus: arba atspėjai, arba ne.
Gali manyti, kad tai priklausė tik nuo tavęs ir tavo sprendimo. Tačiau iš tiesų tai priklauso ir nuo kamuolio, ir nuo komandos, ir nuo gerbėjų, ir nuo daugybės kitų dalykų. Tai egzistencinis sprendimas. Kokia iškris korta.
– Tačiau kažkas nulemia tai, kad paimi kamuolį į rankas ir išeini į aikštelę. Kaip atsirado šios parodos darbai? Gal postūmis buvo kitų kūryba – knygos, muzika, parodos?
– Ne, jau nebėra taip, kad eini, pamatai ir kas nors labai patinka. Taip būdavo seniau. O dabar vyksta nuolatinis meno vartojimas. Gali nutikti ir taip, kad visas tavo gyvenimas bus priklausomas nuo meno injekcijų, nuolatinio meno vartojimo. Yra žmonių, kurie taip gyvena. Tokių, kuriems tų meno injekcijų reikia kiekvieną dieną.
Fantastika, jei tai įmanoma. Jei Vilniuje Nacionalinė dailės galerija, MO muziejus ir Šiuolaikinio meno centras kas mėnesį pristatytų po puikią parodą, tai ir čia galėtum taip gyventi. Juk tada būtų terpė, būtų dinamika, reikalinga tokiam vartotojiškam gyvenimui.
Tačiau jei tau reikia nuvažiuoti į Paryžių pasižiūrėti parodos kartą per pusmetį, tai jau – ne vartojimas, o tik laisvalaikio praleidimas.
Aš įsitikinęs, kad pasaulyje nieko daugiau neišlieka – tik menas. Net jei meno kūriniai neišlieka fiziškai. Todėl į tą meną reikia žiūrėti ypač rimtai. Juokų čia nėra.
Man neįdomu šaldytuvai ir neįdomu malkos – man jau nebereikia nuosavybės.
– Tačiau reikia studijos Niujorke?
– Taip. Man reikia studijos, nes būtina, kad atsirastų kas nors svarbaus. Nemėgstu, kai surengiama tik parodos imitacija. Viskas išdėliojama, parašomas tekstas, o atėjus – tuštuma.
– Vertinate juodą darbą kaip tikras lietuvis?
– Teisingai. Jei nori bulves pasodinti, o paskui planuoji dar ir maišą tų bulvių nusikasti – reikia arti.
Aš esu formalistas. Man nepatinka sustabarėjusios koncepcijos, negyvi, pagal taisykles sukurti darbai. Juk reikšmingos šiandien kilusios idėjos, įžvalgos, pojūčiai. Katarsis – kai supranti, kad sukūrei būtent tai, ką reikia. Reikia traukti tuos daiktus, ženklus, kūrinius iš nebūties.
Parodoje – šią vasarą kurti darbai. Niujorke, karštyje. Žinoma, reikėjo Vilniuje daryti. (Juokiasi.) Na, bet užtat čia – pasaulinė jų premjera.
– Nusibodo piktinti žmones iš visokių šiukšlių sukurtomis kompozicijomis? Nusprendėte paerzinti ir intelektualesnius žiūrovus?
– Kodėl gi ne? Ko labiausiai žmonės nemėgsta? Kubizmo. Tai į jį ir verta pasižiūrėti atidžiau. Juk visi žino, kad kubizmas, minimalizmas – nuobodu, neįdomu. Ir net istoriškai neaktualu.
Tiesa, man pačiam buvo įdomu. Yra susiformavusi išankstinė nuomonė, kad Aidas Bareikis – tai instaliacijos. O čia tų bareikiškų instaliacijų lyg ir nėra.
– Tai ką mes matome? Tapybą?
– Taip. Galima tai pavadinti tapyba, bet galima ir skulptūra. Tai formų žaismas, o kokiam meno žanrui mes jį priskirsime, ne taip ir svarbu. Kalba – apie ką kita. Beje, tą raudoną darbą pavadinau „Žiebtuvėlio rytmetys“.
– Kaip atsiranda tokie darbų pavadinimai? Nuo „Vapsvų kantrybės“ iki „Rugiagėlių iki kelių“?
– Pavadinimai, kaip ir tie daiktai, iš kurių darau savo kūrinius. Jie kažkur sklando erdvėje, o paskui ateina. Juk pavadinimas – ne paprastas žodis. Pasak vieno rašytojo, pasaulis – tai frazė.
Dar senovės žydai sakydavo, kad jei nori, kad kas nors įvyktų, reikia tai įvardinti, užrašyti vardą ir tą popieriuką sudeginti, o pelenus supilti į vandenį ir išgerti. Štai jums ir pavadinimas.
– Raudona spalva lydi jūsų kūrybą nuo studijų laikų Vilniuje. Kuo ji tokia ypatinga? Meno istorikai galėtų įžvelgti sąsajų net su sovietine vaikyste. O dailės teorijoje ugnies ir kraujo spalva siejama su energija, pavojumi, jėga ir meile.
– Esu raudonos spalvos ekspertas. (Juokiasi.) O jei rimtai, ne taip lengva paaiškinti. Pavyzdžiui, tokia istorija. Prisigeri, o iš ryto – pagirios. Anksti rytą išeini iš namų ir žiūri į mėlyną dangų.
Ir staiga supranti, kad tai – tobulas dalykas, visuma, jam nieko netrūksta. Tokia įžvalga.
Man taip nutinka su raudona spalva. Ji – tarsi ženklas, susiejantis su transcendencija (daikto buvimas už proto, pažinimo ribų arba absoliučios būties, už materialios tikrovės ribų. – Red.).
– Nuo ko prasideda kūryba? Iš pradžių atsiranda erdvinė kompozicija, kuri paskui ištapoma? Ar viskas prasideda nuo daiktų istorijų?
– Yra du dalykai. Pirmasis – labiau filosofinis. Jis susijęs su OOO – į objektą orientuota ontologija. Tai filosofijos atšaka, kuri kilo iš Martino Heideggerio egzistencializmo. Kai egzistencija suvokiama kaip ne tik žmogui būdingas reiškinys.
Pavyzdžiui, žmogus žino, kad jis pats egzistuoja, o ten kažkur guli akmuo, apie kurio egzistenciją tas žmogus nieko nežino. Tačiau tai dar nereiškia, kad to akmens nėra. Akmuo taip pat turi egzistenciją, kuri nieko nežino apie žmogaus egzistenciją.
Viskas prasideda, kai užmezgame ryšį su kito egzistencija. Pavyzdžiui, jei turi plaktuką, jis – tik įrankis. Tačiau kai su tuo plaktuku kali per vinį – atsiranda reikšmė. Man tai svarbu kaip tolerancija viskam aplinkui. Iš esmės – senasis lietuviškas panteizmas.
Juk kai sakai, kad koks nors daiktas yra šiukšlė, tai – tik tavo nuomonė. O kas tu pats? Yra tokių klausimų, kurie priverčia kitaip mąstyti. Tai susiję su visais daiktais, kuriuos galima pamatyti mano darbuose. Juk iš pradžių paruošiu medžiagą, žaliavą kūrybai.
– Teko girdėti, kad ta žaliava gaminama ant stogo, po atviru dangumi?
– Taip, Niujorke ant stogo yra dėžė, kurioje viskas bręsta. Kokius metus joje laikau visokius daiktus, kol nuimu derlių. Į ją sninga, lyja, pilami dažai, klijai – viskas sušąla ir atitirpsta. Kompostas.
Niujorke daug lyja. Vanduo pila, saulė degina. Atsiranda daiktai su patirtimi. Vis ta pati filosofija. Man darbams reikia tokių daiktų, kurie jau turi savo istoriją. Ir tai nėra gatvėje surinktos šiukšlės. Dauguma jų – pirkti, padaryti ar likę nuo kito darbo.
O antras dalykas – grynoji tapyba. Dalis šios parodos darbų – tapybiniai projektai. Jei pasižiūrėsi iš vienos pusės – vienas paveikslas. Apeisi iš kitos – jau visai kitas. Iš šono – dar vienas.
Kubistai bandė plokštumoje parodyti daiktą iš visų pusių, omenyje turėdami jo visumą. Labai sudėtingas uždavinys. Mano darbai – tarsi atvirkščias kubizmas. Dvimatė tapyba trimatėje erdvėje. Paveikslo projekcija. Turiu prisipažinti, jog maniau, kad tai padaryti bus daug lengviau.
– Pats kūrybos pobūdis atspindi šiandien labai populiarią tvarumo idėją, kai naudotais daiktais nesišvaistoma, tausojami gamtos ištekliai. Tai ir tvari mada, maistas, būstas ir net verslas. Gal tokie kūriniai atsirado iš noro būti madingam?
– Na, aš pradėjau tai daryti prieš kelis dešimtmečius. Galėčiau net pasididžiuoti, kad numačiau dalykus, kurie taps madingi po trisdešimties metų. (Juokiasi.)
– Ar norėtumėte grįžti į Vilnių? Ar liktumėte Niujorke, jei galėtumėte iš naujo nugyventi gyvenimą?
– Kažkas neseniai manęs paklausė, kaip tas gyvenimas Niujorke? Tai iš tiesų du klausimai. Kas yra Niujorkas? Ir kas yra gyvenimas?
Sunku atsakyti, nes Niujorkas – neaprėpiamas dydis. Ar tu gali žinoti, kaip ten gyvena kokie nors trilijonieriai? Ar tau tai įdomu?
Žinoma, būtina, gal net ir neišvengiama menininkui atsižymėti Niujorke, tačiau gyventi reikia Vilniuje. Vis tiek visi čia sugrįžta. Vienaip ar kitaip. Pavyzdžiui, su parodomis. Šį kartą grįžau į savo motinos jubiliejų.
Kai sensti, nieko daugiau ir nelieka iš to tavo gyvenimo. Tik kūryba. Todėl labai norėtųsi, kad šie darbai liktų Lietuvoje.
Kelio pradžia – su režisieriumi O.Koršunovu
A.Bareikis gimė 1967 m. Vilniuje. 1987–1993 m. Vilniaus dailės akademijoje studijavo tapybą. Dar studijų metu aktyviai įsitraukė į meninę veiklą.
1988–1990 m. dalyvavo hepeningo, akcijos, performanso meną propagavusios grupės „Žalias lapas“ veikloje.
1990 m. su kurso draugu tapytoju J.Ludavičiumi sukūrė scenografiją pirmajam režisieriaus O.Koršunovo spektakliui „Ten būti čia (Paūmėjimai)“, kuris pelnė pagrindinį apdovanojimą Edinburgo teatro festivalyje.
1992 m. jam dėstė į Vilniaus dailės akademiją iš Niujorko vienam semestrui pakviestas profesorius, išeivijos tapytojas K.Zapkus. Profesoriaus paskatintas su kitais savo kurso tapytojais J.Ludavičiumi, P.Jurkšaityte, Ž.Kempinu subūrė menininkų grupę „Geros blogybės“.
1993 m., gavęs Fulbrighto stipendiją, išvyko į Hunterio koledžą Niujorke, kur baigė magistro studijas. Nuo tada gyvena Niujorke.
Menininkas yra surengęs personalines parodas Niujorko „Leo Koenig Inc.“ galerijoje, Berlyno šiuolaikinio meno centre, dalyvavo daugelyje grupinių parodų tokiose institucijose kaip „P.S. 1 Contemporary Art Centre/MoMA“ bei įvairiose galerijose JAV ir Europoje. Jo kūrinių yra muziejuose ir privačiose Lietuvos bei užsienio kolekcijose.
