Butano plėtros politika pagrįsta holistine bendrosios visuomeninės laimės vertybių sistema. Bendroji visuomeninė laimė – tai šalies vizija, išryškinanti žmonių gerovės ir laimės svarbą siekiant ekonominio klestėjimo.
Ši plėtros politika remiasi keturiais pagrindiniais principais: gamtinės aplinkos apsauga, kultūros ir tradicinių vertybių puoselėjimu, stabilia ir teisinga socialine bei ekonomine plėtra ir kokybišku valdymu.
Vykdant šią savitą ir globėjišką darnaus vystymosi politiką pastaraisiais dešimtmečiais buvo sudarytos sąlygos plėtoti daugelį Butano kultūros sričių.
Tekstilės dirbinių įvairovė
„Thagzo“, arba audimas, – vienas iš trylikos tradicinių amatų, sykiu vadinamų „zorig-chu-sum“. Šis amatas plačiai paplitęs ir vertinamas, tai reikšminga Butano materialinio paveldo dalis.
Audimas neatsiejamas nuo kasdienio Butano gyvenimo, o drabužių iš vietinių audinių gamyba tam tikrais aspektais paliečia daugelį visuomenės gyvenimo sričių – socialinę ir kultūrinę, ekonominę ir politinę, apeiginę ir religinę.
Audimas iš tradicinio, vien žemdirbių namų ūkiuose paplitusio amato ilgainiui tapo viena svarbiausių meno išraiškos formų Butane. Unikalūs ir šalies tekstilės dirbiniai.
Septintajame XX a. dešimtmetyje Butanui prisijungus prie Jungtinių Tautų politinis atsiskyrimas nuo kitų valstybių nereiškė kultūrinės izoliacijos. Nors tradicinė Butano tekstilė turi savitų, tik jai būdingų bruožų, joje taip pat matoma Pietų ir Pietryčių Azijos regionų audimo technikų įtaka, esama specifinių motyvų. Šių technikų ir motyvų samplaika per pastarąjį šimtmetį ugdė pynėjų įgūdžius ir meistriškumą.
Butano audėjai įsikūrę skirtinguose agroekologiniuose regionuose, tekstilės dirbiniams naudoja vietinės gamybos pluoštą ir dažus.
Brokpų ir lajapų etninės grupės gyvena aukštutinės šiaurės rytų ir šiaurinės Butano dalies slėnyje, besiribojančiame su Tibetu ir Indijos Arunačal Pradešo valstija. Šie klajokliai jakų augintojai regioniniams tautiniams kostiumams siūti naudoja audinius, austus iš siūlų, kuriuos suverpia iš švelnios gyvulių pavilnės; iš apdirbtų šiurkščių ir stiprių viršutinio kailio plaukų gamina klajokliškam gyvenimo būdui pritaikytus tekstilės dirbinius – palapines, krepšius, maišus.
Šiltesnio klimato avių auginimo regionuose, esančiuose centriniame Butane, sukurti tekstilės gaminiai iš vilnos stulbina meistriškumu, technikos įvairove.
Žemutinėje – subtropinėje – krašto dalyje išskirtinės kokybės ir patvarūs audiniai audžiami iš „bura“ – neapdirbto šilko, taip pat medvilnės ir dilgėlių pluošto. Nors tarp šalyje populiarių technikų ir raštų esama panašumo, kiekvieno regiono audiniai šiek tiek skiriasi ir turi tam tikrų savitų bruožų.
Butano tekstilė yra vienas paskutinių tarptautinio pripažinimo sulaukusių senųjų Azijos amatų. Įmantrių raštų brokatai, dekoruoti puošniais ataudais, neturi analogų visame pasaulyje.
Nors terminu „thagzo“ įvardijamas audimas, jo reikšmė apima visą su audimu susijusią veiklą – nuo žaliavos rinkimo, verpalų ruošimo iki augalinės kilmės dažų gaminimo.
Tuo užsiima didžioji dalis amatininkų, bet vis dėlto dauguma jų moterys. Taigi audimo menas yra ta niša, kur moterys gali atskleisti savo kūrybinius gebėjimus, vienas saviraiškos būdų, o daugeliui kaime gyvenančių žmonių tai sykiu ir pragyvenimo šaltinis.
Gyvas kultūros paveldas
Audimo amatas atlieka nepaprastai reikšmingą vaidmenį šalies gyvenime. Audėjai, įkvėpimo semdamiesi iš įprastos, juos supančios aplinkos, įamžina tuos kasdienybės įvaizdžius prašmatniuose audiniuose, kartu įausdami ir savą gamtos, religijos, gyvenimo sampratą.
Kiekvienas tekstilės gaminys perteikia tam tikrą audėjo gyvenimo epizodą. Didžioji dalis audinių naudojami aprangai.
Iš rankomis išaustų audinių sukerpami ir siuvami vyriški „gho“ ir moteriški „kira“ apdarai.
Tautiniai kostiumai paplito Butano dvasinio lyderio ir valstybės įkūrėjo Didžiojo Zhabdrungo Ngawango Namgyelo (1594–1651) laikais. Speciali apranga turėjo suteikti butaniečiams išskirtinumo. Ilgainiui ji tapo neatsiejamu tautos simboliu.
Pinti tekstilės dirbiniai taip pat buvo naudojami įvairioms buitinėms ir apeiginėms reikmėms, be jų kasdien neišsiversdavo tiek paprasti gyventojai, tiek aukštuomenės atstovai ir dvasininkai. Audiniai buvo naudojami ir kaip valiuta derantis ir mokant mokesčius. Taigi audinio reikšmė šalies istorijoje neapibrėžiama vien socialiniais ar politiniais matais.
Tačiau pasaulyje vykstantys pokyčiai neišvengiamai keičia žmonių nuostatas, vertybes ir požiūrį daugelyje šalies gyvenimo sričių. Tradiciškai buityje naudotus audinius sparčiai ėmė keisti pramoninėmis staklėmis išaustos medžiagos iš Indijos.
Pakito drabužiai ir kostiumai, sykiu – ir raštai bei motyvai. Rankų darbo audinius, iš kurių nuo seno buvo siuvami tautiniai kostiumai, greitai pakeitė pigesni ir lengviau prižiūrimi vakarietiško stiliaus drabužiai.
Šie pokyčiai ilgainiui gali visiškai sunaikinti Butano tautinės tekstilės paveldą. Siekiant apsaugoti nacionalinį identitetą ir paremti vietinius amatininkus, 1988 m. karaliaus įsakymu Butane buvo įvestas oficialus elgsenos ir aprangos kodeksas – „Driglam Namzha“. Šis elgsenos kodeksas apibrėžia, kaip piliečiams derėtų rengtis viešumoje (pvz., dėvėti tautinius „gho“ ir „kira“ drabužius arba regioninius kostiumus).
Įkūrė muziejų
XX a. dešimtojo dešimtmečio pabaigoje ne vienas vertingas ir unikalus Butano tekstilės dirbinys buvo saugomas šalyje kaip šeimų relikvijos, arba „phamaishuy“. Tuomet atrodė, kad ilgainiui šis tautinis paveldas sunyks it nereikalingi artefaktai, užsilikę privačiose kolekcijose.
Butano audinius, ypač pagamintus iš vilnos ir šilko, galėjo pažeisti vabzdžiai, o kitos relikvijos galėjo būti sunaikintos tiesiog dėl neatsargumo ar įvykus nelaimingam atsitikimui, pavyzdžiui, kilus gaisrui.
Be to, ne vienas žmogus susigundė patraukliais tarptautinių muziejų, prekiautojų meno kūriniais, privačių kolekcininkų pasiūlymais parduoti turėtus vertingus audinius į užsienį.
Taigi įkurti pirmąjį Butano tekstilės muziejų Jos Didenybę karalienę motiną Gyalyum Sangay Choden Wangchuck pastūmėjo siekis išvengti apmaudžios situacijos, kai padaroma „per mažai ir per vėlai“. Jos Didenybė suprato, kad tolesnis tekstilės dirbinių praradimas padarytų neatitaisomą žalą šalies kultūriniam paveldui.
Žinios apie Butano tekstilę, jos istorijos, vertės, reikšmės suvokimas, audimo technikų išmanymas yra reikšminga Butano kultūrinio paveldo dalis, kuri turėjo būti atvira ir skirta visiems Butano gyventojams, o ne vien tyrėjams ir kolekcininkams.
Tekstilės muziejaus įkūrimas Timpu mieste 2001-aisiais suteikė galimybę butaniečiams ir visam pasauliui pasigėrėti šiais nuostabiais meno kūriniais.
Mažoji paroda „Karališkieji tekstilės dirbiniai iš taikaus drakono šalies – Butano Karalystės“ Valdovų rūmuose veiks iki gruodžio 22 d.
