Tris savaites vienuolikoje įvairių Vilniaus miesto erdvių ir pastatų vyks nemokamos skulptūrų, objektų ir instaliacijų parodos.
Tai Totorių gatvės galerijos (AV17) sumanytas ir įgyvendintas projektas „Apsilankymai“.
Jis miestiečius kviečia susipažinti su žinomų ir dar visai jaunų Lietuvos menininkų kūryba.
Žiūrovams netgi nereikia užsukti į galeriją, nes visi kūriniai rodomi netradicinėse, šiuolaikiniam menui neįprastose erdvėse.
Miestas kitaip
„Labai retai šiuolaikinės skulptūros parodas matome ne meno institucijose. Norisi, kad aktualias temas analizuojantys kūriniai keliautų į viešas erdves“, – sakė galerijos (AV17) direktorė Kristina Mizgirytė.
Jos manymu, skulptorių kūrinius verta pamatyti ne tik meno mėgėjams, bet ir atsitiktiniams praeiviams.
Iš įvairiausių medžiagų sukurti objektai leis miestiečiams pamatyti šiuolaikinės skulptūros įvairovę ir kitomis akimis pažvelgti į Vilnių.
Žinomas skulptorius Nerijus Erminas savo kūrinius rodo Kompozitorių namuose, kurie laikomi XX a. antrosios pusės modernizmo architektūros šedevru. Menininkas atkreipė dėmesį į pastato interjerą ir jame sukūrė instaliaciją „Svetainė“.
Džiugo Šukio paroda Sapiegų rūmų parke atspindi ir komentuoja nuolatines viešųjų Vilniaus miesto erdvių rekonstrukcijas.
Užsuka į Sporto rūmus
Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmuose gamtos svarbą žmogui apmąsto Evelina Dapkutė, sukūrusi šviesos ir garso instaliacijas „Ne lauke nelaukia“.
Vilniaus universiteto planetariume galima apžiūrėti Tauro Kensmino darbą „Ateities fosilijos“ – kosminius kūnus ir erdvėlaivių fragmentus.
Kaip architektai savo sprendimais programuoja žmonių ir gyvūnų elgesį, parodoje „Nesuplanuota kryptis“ tyrinėja menininkas Danas Aleksa.
„Vilniaus geležinkelio stotyje pastato vidų saugantys tinklai man primena ornitologijos stotis – ir ten, ir čia nukreipiamas paukščių judėjimas, kuriasi naujos jų skraidymo trajektorijos. Man įdomu, kaip gatvių išsidėstymas, pastatai ar kiti architektūros objektai pakeičia ne tik gyvūnų, bet ir žmonių elgesį“, – sakė menininkas.
Kitų projektų vietos: Jono Anico „Stebėtojai“ – „Pirklių klube“, Andriaus Ermino „Kūnai“ – Vilniaus televizijos bokšte, Rimanto Milkinto kūrinys – Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre, Raimondos Sereikaitės-Kizirios „#selfie“ – Vilniaus oro uoste, Rafalo Piesliako darbas – Valakupių reabilitacijos centre, o Marijos Šnipaitės „Lūkuriuojant“ – prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro kasų.
Ištisas tris savaites vyks ir nemokamos ekskursijos su projekte dalyvaujančiais menininkais ir menotyrininkais. Skulptūras ir instaliacijas bus galima apžiūrėti iki lapkričio 6 d.
Pirmieji vilniečių batai
Apžiūrėjus naujas skulptūras ir gerokai padilinus batus į grindinį verta pailsėti Vilniaus bastėjoje, kur šią savaitę atidaryta unikali tarptautinė archeologinės avalynės paroda „200 batų – 700 metų“.
Tai pirmoji ir didžiausia tarptautinė archeologinės avalynės paroda Lietuvoje. Jos pagrindas – vertingiausi radiniai iš Gdansko archeologijos muziejaus ir Lietuvos nacionalinio muziejaus.
Tarp jų ir ankstyviausia vilniečių avalynė – specialiai šiai parodai atrinkta, restauruota ir eksponuojama pirmą kartą.
„Per unikalius archeologinius radinius pasakojame septynių šimtų metų 5 skirtingų miestų ir jų gyventojų istoriją, kurioje avalynė tampa liudininku to, kaip keitėsi laikai, technologijos, žmonių savimonė ir požiūris į kasdienį kiekvieno šiandien dėvimą apavą – batą“, – parodos idėją apibūdino Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologas Valdas Steponaitis.
Parodoje galima pamatyti, ką nuo XII iki XVIII a. avėjo Gdansko, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Kernavės miestų aukštuomenė ir eiliniai gyventojai, kokios buvo avalynės mados, iš kur jos atėjo, kas darė joms įtaką. Eksponatai pasakoja apie tų laikų gyventojų įpročius ir pomėgius, statusą, meilės istorijas.
Autentiški įrankiai ir batų rekonstrukcijos pristato batsiuvio amatą. Lankytojas galės apžiūrėti ir pačiupinėti pagal tikrus archeologinius radinius atkurtos avalynės rekonstrukcijas, o per edukacinius renginius – ją pasimatuoti.
