Pagrindinis parodos klausimas – kaip laukiniai ir euforijos pilni 90-ieji pakeitė mus ir mūsų mąstymą?
Ekspozicijoje naujai ir interaktyviai pristatomas jau istorija tapęs Lietuvos 10 XX a. dešimtmetis – didelių lūžių ir pokyčių laikas.
Paroda atskleidžia to meto prieštaringumą – ir euforiją, ir transformacijos sudėtingumą, visuomenę valstybės kūrimosi pradžioje. Susijungia menas, kultūra ir kasdienybės istorijos.
Šalia muzikos, mados, rinkos ir Gariūnų ekonomikos, užgimusios mafijos ir popkultūros galima pamatyti ir šio laikotarpio MO kolekciją: videofilmus, instaliacijas, performansus, tapyba.
Parodos kuratoriai – kultūros analitikas Vaidas Jauniškis, menotyrininkė Miglė Survilaitė, kultūros istorikas Aurimas Švedas, scenografė Renata Valčik, kultūros istorikas Tomas Vaiseta, rašytojas ir literatūrologas Rimantas Kmita, nostalgijos tyrėjas Mantas Pelakauskas.
„DNR – tai kodai, leidžiantys rasti atsakymus į klausimus, kiek mes nuėjome, ir kodėl tik tiek nuėjome“, – sakė pagrindinis parodos kuratorius V.Jauniškis. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad ir MO muziejaus laiptai primena DNR spiralę.
„Į šią epochą žiūrėjome kaip į civilizacijos atsiradimą. Beveik kaip Charleso Darwino knygoje ir jo teorijoje 90-aisiais dauguma žmonių atsidūrė be įprastų išgyvenimo šaltinių ir ieškojo vietos po Saule. Išgyventi reiškė kautis ir dažnai tai buvo netgi fizinė kova. DNR – savotiškas mūsų genetinis kodas. Mes ieškojome kodų, kurie iki šiol lemia mūsų tapatybę“, – pasakojo V.Jauniškis.
„Idėja kurti tokią parodą kilo prieš trejus metus. MO muziejus vis dar jauna ir nauja institucija, kuri linkusi eksperimentuoti. Nusprendėme kurti parodą ne tik apie grynąjį meną, o apie tą laiką. Todėl tai ir nėra menotyrinė paroda“, – kuratorių komandos sudėtį pakomentavo MO muziejaus atstovė, menotyrininkė M.Survilaitė.
Parodoje yra trys objektų grupės - pirmiausia to laiko meno kūriniai, antra - žmonių atnešti, paskolinti daiktai, kurie atspindi tą laiką, o trečia – R.Valčik instaliacijos. Daug daiktų yra susiję su pirmąja patirtimi – pirmuoju telefonu, pirmuoju kompiuteriu.
„Parodą kūrėme kartu su visais žmonėmis, kurie atsiliepė į MO kvietimą ir siuntė muziejui įvairiausius daiktus bei atsiminimus. Tai pat dalinosi ir savo istorijomis. Jos tapo parodą papildančiu e. gido turu, kuriame patys žmonės pasakoja savo 90-ųjų prisiminimus. Esame labai dėkingi“, – žmonių įsitraukimu džiaugėsi M.Survilaitė.
Scenografė pasakojo, kad skyrius „Giminės ir kiti tinklai“ pirmiausia asociavosi su populiariu teleserialu „Giminės“. Tai priminė ir pirmųjų teleserialų laikus, todėl parodoje atsirado televizorių instaliacija.
„Egzistuoja toks scenografijos žanras, kur susikerta architektūra ir scenografija. Šiais laikais scenografija nebėra uždaryta teatro erdvėje, o dabar matome kaip ji atsiduria parodoje“, – sakė R.Valčik.
Istorikas A.Švedas atkreipė dėmesį, kad visiems dažniausiai Nepriklausomybės pradžia susijusi su politiniu pasakojimu, o parodoje daug buities dalykų. Tą laiką simbolizuoja ir garinti džinsai, o prabangų gyvenimą – vyno „Sangria“ butelis.
Istorikas T.Vaisieta pasakojo, kad parodoje kai kuriuos objektus galima liesti, nes norėta sukurti patyriminę parodą. Pavyzdžiui, pasimatuoti džinsus, pažaisti kompiuterinį žaidimą.
Paroda skirta skatinti pačius įvairiausius prisiminimus. „Atmintis ir istorija yra skirtingi dalykai. Ir parodoje mes bandome kitomis formomis rašyti istoriją“, – sakė A.Švedas.
Parodoje yra 70 meno darbų, kuriuos sukūrė 40 menininkų. Vieno pirmųjų Žilvino Kempino darbų teko ieškoti ne ką trumpiau nei buitinių to meto daiktų. Aurelijos Maknytės instaliacija „Videonuoma“ leidžia žiūrovams pasižiūrėti filmus vaizdajuostėse.
Pasak kuratorių, pirmasis mūsų laisvės dešimtmetis buvo ne vien šalies, bet mūsų pačių naujų istorijų pradžia. Unifikuotą deficito visuomenę pakeitė vartojimo ideologiją išpažįstančios socialiai ir realiai spalvingos rūšys, kurių kiekviena kovojo dėl vietos po Saule.
Stulbinanti naujovių gausa keitė santykius, o atsiradusios galimybės vertė mėginti ir rizikuoti. Lyg revoliucijos karnavale maišėsi apačios su viršūnėmis, keitėsi žmonių statusai, meną nokautavo kičas.
Ši paroda – tai mūsų visų sunešti „archeologiniai“ atsiminimai apie neoficialų valstybės radimąsi, apie gimusią naują kultūrą. Tai ir atsakymai apie jos kilmę – ir apie tai, kodėl šiandien esame būtent šiame evoliucinės spiralės taške.
Parodą lydi išsamus katalogas. O naujos parodos atidarymo savaitgalį lankytojai kviečiami į „MOratoną“.
Spalio 5–6 d. muziejuje savo 90-ųjų istorijomis dalinsis filmų „Nematoma“ ir „Lošėjas“ režisierius Ignas Jonynas, aktorė Rimantė Valiukaitė, pirmųjų „Mados infekcijų“ prodiuserė ir organizatorė Renata Mikailionytė, krepšinio komentatorius Linas Kunigėlis, dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, architektas Gintautas Natkevičius, 90-ųjų reklamą analizuos Tomas Ramanauskas.
Galima bus susitikti ir su menininkais, kurių darbai eksponuojami parodoje: Niujorke gyvenančiu Žilvinu Kempinu, iš Paryžiaus į Lietuvą atvykusiais Svajone ir Pauliumi Stanikais, taip pat Aurelija Maknyte ir Dainiumi Liškevičiumi.
MOratono metu vyks ekskursijos su parodos kuratoriais. Šeštadienio vakarą specialiai MO muziejui Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“ rengia specialų pasirodymą, o elektroninės muzikos kūrėjas Manfredas žada priminti laiką aplenkusius ir vis dar aktualiai skambančius 90-ųjų kūrinius.
