Šią vietovę nuo Rusijos remiamų separatistų kontroliuojamos teritorijos skiria vos keletas kilometrų. Čia kiekvieną dieną tūkstančiai gyventojų pereina tiltu per skiriamąją liniją, kuri eina Siverskij Donec upe. Tai – viena labiausiai izoliuotų Ukrainos vietų, kurios gyventojai tiesiogiai patiria ginkluotos Rusijos agresijos pasekmes: miestas smarkiai nukentėjo nuo apšaudymų 2014–2015 metais, tai iki šiol primena apgriauti pastatai ir mokyklos.
Būtent Lietuva buvo viena pirmųjų, kuri su Ukrainos savanoriais padėjo remontuoti mokyklų pastatus ir teikti humanitarinę paramą moksleiviams. Šios akcijos tikslas – išreikšti lietuvių solidarumą su ukrainiečiais, kovojančiais prieš Rusijos agresiją, parodyti dėmesį Stanycia Luhanska gyventojams, kenčiantiems nuo karo, bei praturtinti jų kultūrinį gyvenimą.
Planuojama, kad lietuvių ir ukrainiečių menininkai ne tik kurs darbus, bet ir ves meistriškumo pamokas vietos moksleiviams, bendraus su gyventojais. Šio plenero metu sukurtus darbus planuojama eksponuoti Ukrainoje ir Lietuvoje“, – taip rašoma trumpame Lietuvos ambasados Ukrainoje pranešime. Plenero dalyviai – trys kūrėjai iš Lietuvos: Jacekas Wolsky, Vygantas Chaladauskas, Greta Bernotaitė ir trys iš Ukrainos: Fiodoras Aleksandrovičius, Serhijus Zacharovas ir Valeria Dmitrijeva-Moskvitina.
Mūsų kelionė į Ukrainą prasidėjo šeštą valandą ryto Vilniaus oro uoste, tada kelias valandas praleidome Kijeve ir sėdome į traukinį. Traukinys buvo kokių penkiasdešimties metų, palydovės – taip pat, jos, kaip mūsų studentavimo laikais, nešiojo arbatą stiklinėmis metaliniuose įdėkluose, pildamos karštą vandenį iš anglimis kūrenamo katilo. Lydėjo anglies, prakaito, kelionių maisto kvapas. Traukinys buvo pilnas ne itin linksmų žmonių – virė ginčai, kuris gulės viršutinėse kupė lovose.
Miestuose traukinys stabtelėdavo penkiolikai ar dvidešimčiai minučių – tada galėjai išeiti į peroną pramankštinti kojas. Perone zujo minia, kažkas siūlė alaus, karštų pyragėlių, džiovintos žuvies, žaislų, knygų. Tada atgal į vagoną – o susivėlusi bobute tiesė į tave rankas su „voblos“ vėriniu. Visai kaip filme apie vampyrus.
Tuo traukiniu vaiduokliu keliavome trylika valandų. Išlipome Rubežnoje miestelyje, čia mus pasitiko kariškiai. Iki Stanycia Luhanska, kur yra mūsų bazė – penkiasdešimt kilometrų. Kariškių mikroautobusu išdaužytu keliu važiavome tris valandas. Dar sustojome Severo Donecke – beveidžiame pramoniniame mieste, kuris dabar tapo neokupuotu teritorijų sostine. Čia vietinis menininkas Timuras Klačkovas surengė mums ekskursiją miesto menininkų įžymybėje – apleistame sovietinių laikų pastate, kur valdžia leidžia vietiniams jaunuoliams paišyti grafičius ir visaip kitaip meniškai reikštis. Panorama nuo stogo – lyg Andrejaus Tarkovskio „Stalkeryje“ – suvargęs miestas.
Kratėmės toliau: penkiasdešimt kilometrų – trys valandos. Bandėm autobuse gerti vyną – dėl duobių vos neišsimušėm dantų, jautėmės lyg cirko meškos ant vienaračių. Galiausiai pasiekėme Stanycia Luhanska ir apsistojome prabangiausioje vietoje – turistinėje bazėje Kristin – su ežerėliu, pavėsinėm, restoranėliu, žvėrynu su elniais ir vilkais bei balandine, pilna baltų, pūstauodegių balandžių.
Apsigyvenome kambariuose – langai pramušti kulkų. Nuo čia iki fronto linijos – keli kilometrai. Skylės užklijuotos lipnia juosta. Prieš keletą metų čia vyko smarkios šaudynės. Niekas nežino, kas bus rytoj.
Po neilgos kovos su administratore gavome patalynę ir užmigom. Kelionė iš Vilniaus truko dvidešimt valandų. Dar sužinojome, kad jau atkeliavo mūsų dailės priemonės ir įrankiai. Pabudę ruošimės plenerui.
Saulius Paukštys, Stanica Lughansk, 2019 09 24
