Šiuos principus kūryboje taikantys menininkai kultūrą supranta tiesiogiai susijusią ne tik su estetiniais, bet ir su socialiniais bei politiniais klausimais.
Tokio angažuoto meno apraiškos vadinamos bendru „politinio meno“ vardu. Pastarasis terminas reiškia dvi stambias prasmių grupes.
Pagal vieną iš jų, „politinis menas“ – tai tokia meninė produkcija, kuri yra skiriama propaguoti tam tikros politinės santvarkos idėjas ir vertybes. Ryškiausi propagandinio politinio meno pavyzdžiai atsiranda totalitariniuose režimuose (pavyzdžiui, nacistinėje Vokietijoje, Sovietų Sąjungoje, komunistinėje Kinijoje).
Tada pagrindinis užsakovas būna valstybė, o svarbiausia propagandinio politinio meno funkcija – iliustruoti dominuojančią valdančios partijos ideologiją. Antroji „politinio meno“ prasmių grupė naudoja estetines priemones ne iliustruoti, o pasipriešinti visuomenėje dominuojančioms vertybių sistemoms.
Latvijoje gimusi, šiuo metu gyvenanti Berlyne, meno edukacijų kuratorė Elina Kempele (g.1985) savo pranešimui Nidos fotosimpoziume pasirinko temą „Aktyvizmas Baltijos regiono mene“.
Pranešėja aptarė aktyvizmo apraiškas – temas, prieigas bei formas – apžvelgdama šiuolaikinį Baltijos (su detalesniu žvilgsniu į Latviją) meną. Jis aptartas platesniame kontekste – gretinant su naujosiomis technologijomis bei pilietinėmis iniciatyvomis.
Neseniai žiniasklaidoje pasirodė nuotrauka, kurioje – Baltijos jūroje plaukiantis bebras. Anot žinomo gamtininko ir fotografo Selemono Paltanavičiaus, paprastai bebrai yra labai prisirišę prie savo bebravietės Tačiau šiemet kai kurioms išdžiūvus, bebrams teko palikti dumblynėmis virtusius savo tvenkinius ir keliauti.
Bebrai gali nukeliauti toli, kartais upėmis net iki šimto kilometrų. Į pajūrį jie taip pat patenka vandens keliais. Ar jiems reikalinga mūsų pagalba? Jokiu būdu, jei tai ne luoši, nesužeisti individai.
Pasirodo, kad jūros vanduo nėra žalingas bebrams. Kadangi pajūryje bebrams nėra vietos apsigyventi, po kiek laiko sugrįžę į sausumą jie ieškos laisvų vandens telkinių.
Fotomenininkė ir dėstytoja Aurelija Maknytė irgi domisi bebrų gyvenimu. Labiau ne iš estetinės, bet iš ekologinės, o dar tiksliau – iš antropoceno pusės.
Žmogaus poveikis Žemės cheminiams procesams ir klimatui žymi beveik dvylika tūkstančių metų trukusios geologinės epochos – holoceno – pabaigą ir naujo periodo – antropoceno arba „žmogaus amžiaus“– pradžią, skelbia mokslininkai.
Nuo 1950 metų prasidėjęs laikotarpis įvardijamas kaip „Didysis pagreitis“. Anglies dvideginio, metano ir ozono koncentracijos atmosferoje pokyčiai, kylanti paviršiaus temperatūra, vandenynų rūgštėjimas, jūrinių žuvų išteklių pereikvojimas ir atogrąžų miškų naikinimas, pasaulio gyventojų gausėjimas, didelių užtvankų statybos, tarptautinis turizmas – visi šie procesai labai suintensyvėjo nuo maždaug praėjusio amžiaus vidurio.
Viena iš priežasčių – pasaulinis klimato atšilimas dėl iškastinio kuro deginimo. Mikroskopinės plastiko dalelės ir kitų žmogaus sukurtų sintetinių medžiagų liekanos yra nauji nuosėdų komponentai visame pasaulyje – tiek sausumoje, tiek jūroje.
Ankstesni biosferos pokyčiai atsispindi nuosėdose ir uolienose, ypač dėl masinio rūšių nykimo, kai iki 95 proc. visų gyvybės formų išnykdavo per labai trumpą laikotarpį, geologijos mastais prilygstantį akimirkai. Dinozaurų, išskyrus paukščius, išnykimas kreidos periodo pabaigoje buvo vienas iš tokių išmirimų, nors tikrai ne labiau sukrečiantis už „žmogaus amžiaus“ praradimus.
Antropoceno terminą 2002 metais pirmasis pasiūlė Nobelio chemijos premijos laureatas Paulis Crutzenas. Antropocenas reiškia ne tik tai, kad žmogus kuria naują geologinę epochą palikdamas pėdsakus žemėje, bet ir jau prasidėjusį šeštąjį gyvybės išnykimą. Kai kurie mąstytojai tai sieja su modernybe, kuri ne tik nukenksmino atskirtą ir pažemintą gamtą, bet ir atėmė iš jos magiškas galias. Gamtos nereikia vėl iš naujo sudievinti, tačiau, anot filosofo Bruno Latouro, verta suvokti, kad gamtinės ir kultūrinės ekosistemos tarpusavyje susijusios.
Kai kurie menininkai tyrinėja šį naują įsivaizduojamą sambūvį. Viena iš jų – Aurelija Maknytė, kuri tęstiniame projekte „Castor Fiber. Kraštovaizdžio partizanas“ stebi ir dokumentuoja, kaip bebrai pritaiko aplinką savo poreikiams, kovodami su žmogaus melioracijos projektais ir atkurdami sunaikintą bioįvairovę.
Bendroje paskaitoje menininkė Aurelija Maknytė ir ir menotyrininkė Agnė Narušytė drauge analizavo šio projekto praktinius bei teorinius aspektus. Verta prisiminti per praėjusį „Kino pavasarį“ rodytą dokumentinį filmą – „Antropocenas: žmogaus era“. Jis kvietė iš arčiau pažvelgti į šokiruojantį žmogaus poveikį Žemei ir klimato kaitai.
Antropocenas išties žymi naują geologinę epochą, kurioje gyvename. Tai vertybinis žmogaus santykio su aplinka pokytis. Besaikio vartojimo, radikalaus darboholizmo, žmogaus ir gamtos santykio įtaigus vaizdavimas kine priverčia stabtelėti ir susimąstyti apie mūsų santykį su Žeme ir pačiu savimi. Po filmo „Antropocenas: žmogaus era“ turbūt kiekvienas susimąstė, ar šiame gyvenime elgiamės taip, kaip turėtume.
Savitą žvilgsnį į žmogaus ir gamtos santykį pateikia jauna kinemetografininkė Rugilė Barzdžiukaitė (g.1983) Nidos bendruomenės namuose rodytame filme „Rūgštus miškas“.
Praėjusią vaasarą, vaikščiodami Kuršių marių pakrante ties Juodkrante, stebėjome išskleistais sparnais džiovinusius plunksnas juodus stambius paukščius. Tai – kormoranai, sulaukiantys žavesio ir paniekos. Jie, kaip ir žmonės, yra gamtos dalis, bet, mūsų požiūriu, savo išskyromis kenkia medžiams, kuriuose suka lizdus. O žmonės traukia į ažvalgos aikšteles išvysti miruso miško. Vieniems kormoranų nusiaubtas miškas primena atominę katastrofą, kiti negali atsižavėti šio reginio mistiškumu.
„Šis filmas mums buvo vienas įspūdingiausių netikėtumų – jis lyg dokumentikos apie gamtą, trilerio, komedijos ir siaubo filmo sintezė,“ sakė vienas iš Lokarno kino festivalio sudarytojų Sergio Fantas.
Dokumentinio filmo „Rūgštus miškas“ autorė Rugilė Barzdžiukaitė dirba teatro ir kino režisiere Lietuvoje. 2013 m. ji studijavo kino dokumentiką ir įgijo audiovizualinio meno magistro laipsnį Londono universiteto Goldsmitho koledže.
2006 m. baigė kinematografijos, o 2008 m. teatro režisūros bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Filmo bendrakūrėjas ir prodiuseris Dovydas Korba (g. 1984), baigęs filmų gamybos bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tęsė fotografijos ir medijos meno magistro mokslus Vilniaus meno akademijoje ir Vienos Taikomųjų menų universitete. Dovydas derina prodiusavimą su savo kitomis veiklomis šiuolaikinio meno srityje.
