Liepos pradžioje dešimtmetį minėjusi Nacionalinė dailės galerija (NDG) pakeitė daugiau nei pusę savo nuolatinės ekspozicijos.
Atsinaujinimo projektas vyko net dvejus metus. Jis prasidėjo nuo konferencijos, kurioje dalyvavo ne tik dailėtyrininkai, bet ir istorikai, filosofai, literatūros tyrinėtojai. Naujos ekspozicijos kuratorės taip bandė apčiuopti besiformuojantį naują požiūrį į Lietuvos istoriją, meno kūrinio vietą meno istorijoje ir šiuolaikinio žmogaus sąmonėje.
Naujoje ekspozicijoje – daugiau menininkių kūrinių. Tiesa, tai dažniausiai kitų muziejų, kolekcijų ar pačių autorių paskolinti darbai, nes iki šiol kauptoje NDG kolekcijoje dominuoja vyrų kūryba.
Ankstesnėje ekspozicijoje vyravo tapyba, o dabar salėse daug daugiau skulptūrų, grafikos, tekstilės ar keramikos. Galima pamatyti knygų iliustracijų, karikatūrų ir net animacinį filmą. Dažnai judantys vaizdai naudojami ir kaip laiko dokumentai.
Toks Edmundo Zubavičiaus filmas apie civilinės gynybos mokymus Lietuvos kaime sovietmečiu. Kai kurie ekspozicijos kūriniai pritaikyti ir akliesiems.
Tiesa, iš esmės pertvarkytos tik XX a. antrosios pusės ir šiuolaikinio meno salės. NDG dešimtojo gimtadienio šūkis – „Atgal į ateitį 10“. Nuolatinė muziejaus ekspozicija visuomet žvelgia į praeitį, nors jau ir iš šios dienos perspektyvos. Tačiau šiuo metu ją papildo įspūdinga paroda „Saldus ateities prakaitas“, kurioje tyrinėjamos menininkų sukurtos ateities vizijos.
Apie šiuolaikiškai pertvarkytas NDG sales ir naują žvilgsnį į Lietuvos meną kalbėjomės su menotyrininkėmis 57 metų L.Jablonskiene ir 49 metų Agne Narušyte.
– Pirmoji nuolatinė NDG ekspozicija beveik nekeista dešimt metų. Ar sunku buvo gana skirtingą požiūrį į meną ir jo raidą turinčioms menotyrininkėms sutarti dėl to, ką verta rodyti? Juk tai – tarytum nauja, dar knygose nesurašyta mūsų dailės istorijos versija.
L.Jablonskienė: Visą naujos ekspozicijos struktūrą ir pagrindines idėjas aptarėme keturiese.
Iš Nacionalinės galerijos darbuotojų tai buvau aš ir Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. Taip pat dvi kviestinės kuratorės – dailės istorikės A.Narušytė ir Laima Kreivytė.
Pradėjome kartu, o paskui kiekviena kuratorė ėmė dėlioti atskirus ekspozicijos segmentus.
– Ar daug kūrinių teko skolintis? Juk atgavus nepriklausomybę NDG, kaip ir daugelis šalies muziejų, turėjo ypač mažai lėšų kolekcijoms papildyti.
– Taip, norėdami sukurti išsamesnį ir įdomesnį pasakojimą skolinomės darbus ir iš kitų muziejų, ir iš menininkų. Labai svarbu, kad turėjome ekspozicijos atnaujinimo mecenatą – tai „Lewben Group“.
NDG neturi pakankamai kūrinių šiuolaikinio meno kolekcijai, kuri iš vienos mažos salytės išsiplėtė į dvi sales. „Lewben Art Foundation“ mums paskolino ir Žilvino Kempino, ir Deimanto Narkevičiaus kūrinių, ir nemažai kitų autorių darbų.
Prabėgo dešimt metų nuo galerijos veiklos pradžios, daug šiuolaikinio meno reiškinių gerokai nutolo ir tapo istorija, todėl nusprendėme jam skirti daugiau vietos. Pirmoji salė, pavadinta „Virsmu“, apima daugiausia paskutinį XX a. dešimtmetį, kuris buvo kupinas įtampos, diskusijų apie tai, koks turėtų būti menas, ką ir kaip vaizduoti.
Todėl čia galima pamatyti sugretintas šiek tiek romantiškesnes Vytauto Balčyčio Vilniaus fotografijas ir skulptoriaus Mindaugo Navako montažus iš „Vilniaus sąsiuvinio“. Dar – vidurinės kartos fotografo Artūro Valiaugos ciklą, fiksuojantį privačias erdves, butus, ir grafiko Audriaus Puipos pieštą menininko dirbtuvę.
– Dešimtą salę pavadinote „Šiuolaikybe“, nes joje – ypač daug ekranų?
– Ten rodomi darbai, kurie kalba apie medijų paveiktą šiuolaikinį pasaulį ir menininkų vaizduotę. Ne visi menininkai dirba naudodami medijas, naujas technologijas ar judančius vaizdus.
Tačiau net ir tapyba ar kitomis priemonėmis sukurti darbai jau yra akivaizdžiai tokios aplinkos paveikti.
Norėtųsi paminėti dar vieną solidžią įmonės kolekciją – latvių draudimo bendrovės BTA kaupiamą Baltijos šalių šiuolaikinio meno rinkinį „BTA Art“. Iš jo pasiskolinome Julijono Urbono „Eutanazijos kalnelius“.
– Akivaizdu, kad atnaujinote ne tik kūrinius, bet ir pačias galerijos sales. Kai kur galima pamatyti žiūrovams įsiminusių ekspozicijų didžiojoje NDG parodų salėje elementus.
– Architektai Petras Išora ir Ona Lozuraitytė dirbo su kuratoriais. Vienoje salėje rasite net judančią sieną, tokią, kokios būna saugyklose.
Tai ir geležinės uždangos metafora, ir galimybė dažniau keisti ant jos eksponuojamus kūrinius.
O žiūrovui tokiu būdu įmanoma toje pačioje erdvėje pateikti net kelis skirtingus pasakojimus. Juk lankytojai patys gali ją patraukti į vieną ar kitą pusę.
Be to, naujoje ekspozicijoje naudodami tuos architektūrinius sprendimus ir elementus, kurie buvo naudoti kitose NDG parodose, laikomės tvarumo principo, saugome aplinką.
– Salėje, kuri vadinasi „Krizė ir maištas“, panaudotos tos tinklinės pertvaros, kurios sužavėjo publiką Vilniaus piešimo mokyklos parodoje? Tik šį kartą jos nebeturi romantikos šydo, primena kalėjimo sieną.
– Taip. Čia yra ir lentynos, kurias žiūrovai matė Jurgio Baltrušaičio parodoje. Brežnevinio periodo kontekste jos taip pat įgauna naujų spalvų.
Atnaujintoje ekspozicijoje labiau pabrėžiame socialinį kūrybos kontekstą, o ne tik meninių, estetinių eksperimentų raidą.
Todėl nenuostabu, kad atsirado daug daugiau fotografijų, kurios ne tik pristato šios meno srities virsmus, bet ir atlieka epochos dokumento funkciją.
„Krizės“ salėje, kurios laiko ribos – praėjusio amžiaus 8–9-asis dešimtmečiai, galima pamatyti ir filmuotą medžiagą, kurią šį laikotarpį kuravusi J.Marcišauskytė-Jurašienė surado fotomenininko Romualdo Požerskio archyve.
Tai jo jaunystės kompanijos kelionės motociklais prie jūros. Taip pat fotografo rinktų roko muzikantų nuotraukų albumai – to meto jaunuolių domėjimosi roko kultūra atspindžiai.
– Nors ekspozicijoje išlieka istorinė pasakojimo linija, įvairiose salėse galima aptikti ir gerokai vėliau sukurtų darbų. Jie tiesiog tiko tai temai?
– Taip, ypač sovietmečio laikotarpio salėse galima rasti nemažai ir šiuolaikinių menininkų kūrinių.
Jie vienaip ar kitaip susiję būtent su tuo laikotarpiu.
„Krizės ir maišto“ salėje – tai skulptoriaus Roberto Antinio sukurto paminklo Romui Kalantai modelio fragmentas. Jis primena 1972-uosius ir tą krizę, kuri buvo persmelkta pasipriešinimo okupantams ir vyraujančiai ideologijai nuotaikų.
– Pertvarka prasideda nuo karo metų ekspozicijos, tačiau karo vaizdų mažoka. Menininkų jie nedomino?
A.Narušytė: Aš ėmiausi tvarkyti šeštąją salę dar ir todėl, kad dalyvaudama Vilniaus universiteto mokslinių tyrimų projekte „Karas ir kasdienybė“ vis daugiau sužinau apie to laiko meną. Žinoma, norėjosi parodyti ir patį karą. Kaip jį „dokumentavo“ to meto paveikslai, kurie atliko ir ideologines užduotis.
Bet yra nemažai to metų kūrinių, kuriuose visai neatsispindi karas. Gali netgi atrodyti, kad jie fiksuoja visiškai karo nepaliestą kasdienybės tėkmę. Lyg penktajame XX a. dešimtmetyje Lietuvoje nieko nebūtų įvykę, jokių okupacijų.
Net ir stilistika išliko tokia pat, kokia buvo ir tarpukariu. Mane tai visada trikdė.
– O kodėl pavadinote tą salę „Sprogimu“?
– Kai pasižiūri į tai, kas tuo metu vyko, akivaizdu, kad karas išblaškė žmones po visą pasaulį, suardė senąjį gyvenimo būdą.
Beje, Lietuvos dailės muziejaus fonduose saugoma tik oficialioji to laiko dailė. Todėl teko ieškoti ir skolintis darbus, kurie atspindėtų tuos gyvenimo aspektus, kurie ne tik sovietmečiu, bet ir pirmaisiais atgautos nepriklausomybės metais buvo ignoruojami.
Iki spalio šioje salėje galima pamatyti Rachelės Suckever Vilniaus gete tapytus portretus.
Dėl jų būklės negalime jų eksponuoti ilgiau.
Čia pat – ir geto vaiko Samuelio Bako Vilnius.
Architektai pasiūlė sprogimo vaizdą sustiprinti po salę pasklidusiomis dvipusėmis sienelėmis. Jos padėjo man parodyti oficiozinio ir nutylėto meno perskyrą.
Tik įėjęs į salę žiūrovas mato ideologizuotus vaizdus – karą ir pokarį, užfiksuotus fotografijose ir paveiksluose.
O apsisukus jam atsiveria nutylėtos temos – holokaustas, tremtis, po visą pasaulį išblaškyti pabėgėliai.
Tai liudija ir Jono Meko filmas „Lost, Lost, Lost“, ir Juozo Kazlausko fotografijos iš pirmųjų ekspedicijų į tremties vietas Sibire, ir Kęstučio Grigaliūno grafikos ciklas apie sovietų okupaciją ar šiuo metu Anglijoje gyvenančios Indrės Šerpytytės projektui išdrožti KGB tardymams naudotų Lietuvos namų modeliai.
Įdomūs ir tuo metu planuotų statyti nacių bei sovietinių skulptūrų konkursų modeliukai.
Iš oficiozinių paveikslų vertėtų atkreipti dėmesį į rusų socrealizmo tapytojo Aleksandro Laktionovo paveikslo „Laiškas iš fronto“ kopiją.
Tokios nutapytos kopijos buvo išsiuntinėtos visoms Sovietų Sąjungos respublikoms, kad vietiniai dailininkai žinotų, kaip reikėtų dirbti. Labai džiaugsmingas, saulėtas ir net saldus paveikslas.
