Paroda-dedikacija „A.Savickas ir mokiniai“ skirta žymiajam menininkui atminti. Joje dalyvauja A.Savicko mokiniai: Elena Balsiukaitė, Ričardas Bartkevičius, Judita Budriūnaitė, Henrikas Čerapas, Audrius Gražys, Gintaras Palemonas Janonis, Aistė Juškevičiūtė, Linas Liandzbergis, Edita Rakauskaitė, Eglė Rakauskaitė, Raimondas Savickas, Ramunė Staškevičiūtė, Vytautas Vasiliūnas, Virginijus Viningas, Aleksandras Vozbinas. Parodos kuratorė – Kristina Budrytė.
A.Savickas, pats buvęs Lietuvos tapybos mokyklos įkūrėjo Justino Vienožinskio mokinys, vėliau 20 metų dėstęs Vilniaus dailės akademijoje, išugdęs ne vieną garsų menininką, buvo tarsi tiltas, sujungęs tarpukario Kauno meno mokyklą, vėliau sovietinio laikotarpio ir galiausiai vėl nepriklausomos Lietuvos dailės mokyklas.
Parodos kuratorė K.Budrytė pastebėjo, kad daugelis susidomėjusių A.Savicko meistriška tapyba iškart atranda ir jo rimtai ironiškus tekstus. XX a. antrojoje pusėje A.Savicko pavardė buvo dažna tarp parodų recenzijų, tapybos apžvalgų.
Pasirodė ir ne viena atsiminimų knyga: memuarai „Žalia tyla“, albumas su dienoraščiais „Senojo tapytojo dienoraščiai“. A.Savickas buvo vienas pirmųjų, skyrusių daug dėmesio lietuviškam peizažui, – 1965 m. išėjo jo veikalas „Peizažas lietuvių tapyboje“.
Vaizdų iškalbingo perteikimo, kalbos stiliaus išmanymas prisidėjo ir prie to, kad A.Savickas buvo populiarus tarp savo studentų. Ilgai dėstęs pagrindiniame XX a. antrosios pusės Lietuvos dailės centre, Vilniaus dailės akademijoje, menininkas svariai prisidėjo prie įvairių kartų Lietuvos tapytojų akiračio plėtimo. Pats profesorius gyvenimo pabaigoje kuklinosi: „Nesukūriau jokios sistemos, nors trečdalį amžiaus bendravau su jaunais žmonėmis, dirbau Vilniaus dailės institute, vėliau – akademijoje.
Man artimas rusų tapytojas Valentinas Serovas, sakęs, kad jaunas menininkas – kaip kačiukas tvenkinyje: jeigu išplauks, tai išplauks... Kiekvienas pats turi susirasti savąjį kelią.“
Nors su studentais būta įvairių istorijų, nesusikalbėjimų, su daugeliu mokytojas sugebėjo rasti bendrą kalbą, ne visus palikdavo aklai plaukti. Esama prisiminimų, kad tik jo dėka jauni žmonės nebebijojo tapyti, pradėjo savarankiškai reikštis, įgijo pasitikėjimo.
Paroda „A.Savickas ir mokiniai“ ir sudaryta iš šių vizualinių-tekstinių dokumentų. Joje lankytojas ras ir vyresnių kursų studijinių darbų pavyzdžių, kai dėstė tapytojas (bene daugiausia – diplominių baigiamųjų darbų, kuriems vadovavo prof. A.Savickas), ir kelias drobes iš individualiai jo studijoje besimokiusio sūnaus Raimondo pirmosios personalinės parodos, kuriai anotaciją parašė tėvas.
Prie visos šios ne vien dokumentiškai svarbios tapybos pridedami ir buvusių studentų, o dabar jau gerai žinomų tapytojų prisiminimai, kaip jiems sekėsi kurti baigiamuosius darbus, koks buvo jų dėstytojas.
Tai spontaniškos mintys, atsakymai į netikėtus klausimus apie tai, kas vyko prieš 30 ar daugiau metų. Skirtingi atsakymai, kaip ir skirtingų autorių paroda, tarsi teigia, kad tapybos istorija toliau plėtojasi ir jai nuolat reikia tikrų meistrų ir mokinių. („Sostinė“)
Paroda „A.Savickas ir mokiniai“ Dailininkų sąjungos galerijoje veiks iki rugpjūčio 13 d.
