Liepos 24-ąją Lenkijoje gyvenančiam lietuvių dailės meistrui S.Eidrigevičiui sukanka 70 metų. Tačiau šis kūrėjo jubiliejus – kiek neįprastas. Ne tik todėl, kad sukakties išvakarėse menininkas išskrido į Gran Kanarijos sostinę Las Palmasą. Jubiliejinę savo kūrybos retrospektyvą kūrėjas šį kartą pristato ne Lietuvoje ar Lenkijoje, o Japonijoje.
Musašino meno universiteto muziejuje rugsėjo pradžioje bus atidaryta didžiulė S.Eidrigevičiaus paroda „Paveikslai – atminties vaizdiniai“, kurią lydės 400 puslapių katalogas.
Ši paroda skirta Lenkijos ir Japonijos diplomatinių santykių šimtmečiui. O Lietuvoje dailininko jubiliejus minimas skandalų fone. Kaip rašo portalas pilotas.lt, „kaip tik šiuo metu Panevėžyje vyksta kultūrinių marginalų maištas prieš S.Eidrigevičiaus menų centro įsteigimą buvusio sovietinio kino teatro „Garsas“ vietoje“.
Jau suprojektuoto modernaus Menų centro statybos stringa dėl protestų. Paklaustas, ar nenuliūdo negalėdamas jubiliejinės parodos surengti naujajame centre Panevėžyje, S.Eidrigevičius net nepanoro komentuoti situacijos. Jis tik pasiūlė internete pasižiūrėti menininko Arčio Grabowskio performansą „Oktoberfest“, kuriame į skurdžią puotą pakviečiami paršeliai.
„Kiekvienas čia tegu randa sau atsakymą. Žinoma, kalbu apie metaforas, asociacijas“, – pridūrė S.Eidrigevičius.
– Jubiliejaus išvakarėse skrendate į Ispaniją, Gran Kanarijos Las Palmasą. Gal ten suplanavote šventę? Ar nusprendėte tiesiog nuo visų pabėgti? – paklausiau į kelionę susiruošusio S.Eidrigevičiaus.
– Prieš daugelį metų sutikau žinomą rašytoją Ryszardą Kapuszczynskį. Pakviečiau jį į savo parodos „20 metų su plakatu“ atidarymą. Jis man atsakė, kad kaip tik tą dieną jo jubiliejus, todėl bėga nuo triukšmo į Italiją.
Tad ir aš, sekdamas jo pavyzdžiu, lekiu į salą. Lekiu nuo tikro fizinio triukšmo, nes pastate, kuriame yra mano dirbtuvė, – generalinis remontas. Už lango – dulkių debesys, už sienų – beldimas, gręžimas, dundėjimas, lyg artėtų pasaulio pabaiga.
Tiesa, išvyka neplanuota iš anksto. Mėgstu improvizuoti. Ir vykstu ne vienas. Spalvoti pieštukai ir eskizų knygelės taip pat vyksta su manimi į Las Palmasą. Puota užtikrinta.
– Kokios mėgstamos jūsų poilsio vietos? Ką veikiate ilsėdamasis?
– Poilsis? Šis žodis man beveik nežinomas. Jaunystėje kaime visos mano atostogos buvo darbas laukuose. O vėliau vasaras skyriau kūrybai. Pirmą kartą į tikrai poilsinę kelionę leidausi 2009 metais. Į Egiptą. Bet ir ten pradėjau piešti virėjų ir aptarnaujančio personalo portretus.
Keisčiausia, pavykdavo pavaizduoti atpažįstamus, nors juos piešiau tik viena linija. Egiptiečiai mielai pozuodavo, net pradėjo prašyti: „O dabar nupiešk mane.“
– Kur slypi neišsenkančios Stasio energijos paslaptis? Kaip jums pavyksta kūrybingai panaudoti kiekvieną minutę?
– Turbūt esu neblogai užsigrūdinęs – Lepšių kaimo mokykloje pirmose keturiose klasėse spaudė mokytojas Zaranka, po to – Panevėžio 1-oji vidurinė mokykla, vėliau – Kaunas, Vilnius.
Bet geriausias mokytojas buvo fizinis darbas kaime, gamtos ir gyvenimo stebėjimas. Ir tas begalinis noras piešti, fotografuoti, dainuoti, rašyti eiles, kurti teatrą – viską, kas vadinama menu.
– Ką jums pačiam reiškia 70 metų jubiliejus? Gal tai proga apžvelgti tai, ką esate sukūręs, o gal naujo etapo pradžia?
– Mano dirbtuvėje yra lentyna su begale langelių. Kiekvienas turi krašto pavadinimą – Lietuva, Lenkija, Vokietija, Prancūzija, Japonija, Australija, Meksika ir t.t.
Tose lentynėlėse – archyvinės nuotraukos iš apsilankymų tose šalyse. Kurią tik nuotrauką paimsi – prisiminimas, istorija.
Štai politikas Giulio Andreotti, meno istorikas Vittorio Sgarbi, režisierius Franco Zeffirelli mano parodoje Romoje. O štai Paryžiuje juokaujame pas dailininką ir rašytoją Rolandą Toporą. Štai šioje – Niujorke pokalbis su menininku Davidu Hockney, kitoje – pietūs Tokijuje su grafiku, dizaineriu Yusaku Kamekura.
Rodau fotografijas sūnui, pasakoju, aiškinu. O jis sako: „Aprašyk tas nuotraukas.“
Atsakiau, kad tam darbui turėčiau skirti keletą metų.
– Pagrindinė jūsų jubiliejinė paroda rugsėjo mėnesį bus atidaryta Japonijoje. Ką ten rodysite?
– Į mano dirbtuvę atvykę keturi meno žinovai iš Japonijos parodai atrinko 777 eksponatus. Tai ir senoji fotografija, ir temperos miniatiūros, ir ekslibrisai. Dar – piešiniai, koliažai, pastelės, plakatų projektai, kaukės, iliustracijos vaikų knygoms.
Tai milžiniška paroda. Pasirengimas jai atėmė daug jėgų ir laiko. Todėl man ir reikia atokvėpio Las Palmase. Juk atvykus į Tokiją dar teks dirbti su Musašino meno universiteto studentais.
– Kaip manote, kodėl jus taip mėgsta Japonijoje?
– Vienas panevėžietis yra taip pasakęs: „Daugelis dailininkų stengiasi nutylėti, kad jie kilę iš kaimo, o tu, Stasy, tą paprastą kaimo žmogų pakeli iki dievybės.“ Tai vieni gražiausių žodžių apie mano kūrybos esmę.
Japonai tai jaučia nuo seno. Tiek ten jau keliauta, tiek projektų, parodų, straipsnių. Ir ypatingų vakarienių, kur visas restoranas rezervuotas tik vienam ilgam stalui, prie kurio tu sėdi pagerbtas. Jei šalia vertėjas – gerai. Jei jo nėra, tada klausausi japonų kalbos muzikalumo, užsisvajoju, o jie sako: „Stasy, nesijaudink, apie tave kalbame tik gerai.“
– Ko pats sau palinkėtumėte jubiliejaus proga?
– Įdomių darbų. Ką tik pasirašiau sutartį su Ženevos leidykla dėl naujos knygos „Van Goghas – Stasiui, Stasys – van Goghui“.
Tuo dabar gyvenu. Nors vaizdiniai sukurti dar 1991 metais, dar vyksta teksto šlifavimas. Lietuvoje su Sigute Chlebinskaite ruošiame nepaprastą leidinį – „HOMMAGE a ČIURLIONIS“.
