Lobio gatvėje įsikūrusioje Vlado Vildžiūno galerijoje liepos viduryje atidarytos dvi naujos parodos – Andrzejaus Strumillos „Skrydis“ ir Mindaugo Navako „Ofortai“.
Pasak Lenkijos ir Lietuvos kultūros dialogo puoselėtojo Krzysztofo Czyžewskio, Palenkės vaivadijoje gyvenantis A.Strumilla, nors ir pravertęs devyniasdešimtą metų lapą, tebėra toks pat kupinas kūrybinių jėgų, vis taip pat besidarbuojantis be jokio atokvėpio, tarsi permainų moiros neturėtų jam jokios galios.
Pradžia – Antakalnyje
Dailininkas ir kultūros žmogus plačiąja prasme A.Strumilla – tai „homo viator“, nenuilstantis būties paslapčių ieškotojas, nuolat peržengiantis įprastus horizontus.
„Kadaise tarnavęs ministrantu Vilniaus Šv.apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Antakalnyje jis atsiduria tai budistų vienuolynuose Himalajų priekalnėse, tai Sibiro taigoje, tai prabangiuose apartamentuose viename iš Manhatano dangoraižių“, – rašo K.Czyžewskis parodos „Skrydis“ kataloge.
Pasak jo, menininkas imasi įvairiausių menų ir amatų – nuo grafikos miniatiūrų, išpuoštų įmantriais ornamentais poezijos knygų iki skulptūrų iš granito.
Pasak A.Strumillos, pernelyg siauras ir priešiškas kaimynams tėvynės ir patriotizmo supratimas jam reiškė prievartinį suvaržymą, priešingą plačiai, svetingai ir taikingai Rytų dvasiai, kurią pažinojo nuo vaikystės ant Žeimenos krantų Švenčionių apylinkėse ir kurią rado Palenkėje, Mackova Rudoje.
Sparnai angelui ir žmogui
„Čia, Palenkėje, jis užčiuopė tą šaknų sampyną, tas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietines tradicijas, kurioms liko ištikimas nepaisydamas kylančių nacionalizmų ir sienų, dirbtinai atskiriančių žmones ir kultūras, augančias iš to paties kelmo“, – įsitikinęs K.Czyžewskis.
A.Strumillos paroda „Skrydis“ rodoma V.Vildžiūno galerijos didžiojoje salėje. Tai pastarųjų ketverių metų tapybos ciklas, papildytas naujausiais, vos spėjusiais nudžiūti darbais.
Šis menininko tapybos ciklas ir poezijos įrašai – apie sparnus. Jie pripiešiami tai angelui, tai žmogaus kūnui, kuris dar apsunkęs nuo nuodėmės ir kančios, bet kupinas skrydžio atminties, ankstesnės už mūsų gimimą.
„Žingsniavau nelaisvės namais kasdien,/sukaustytas prisirišimo prie daiktų./Vertinau lietus šarvus ir senas knygas./Gyvas pušis iškeičiau į kolonas./Tapiau sparnus./Šiandien – skrendu“, – taip savo paveikslus eilėmis papildo autorius.
Labai teisingas menas
Antroji paroda V.Vildžiūno galerijoje – skulptoriaus, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato M.Navako „Ofortai“. Milžiniškas skulptūras kuriančiam menininkui šį kartą užtenka ir dvylikos kvadratinių metrų erdvės.
Mat šį kartą jis nerodo skulptūrų, tik grafiką – ofortus, atspaustus 2016–2019 metais. Tai tarsi menininko dienoraštis – eskizai, idėjos skulptūroms.
„Naujų technologijų, medžiagų naudojimas nėra pagrindinis tikslas. Svarbiausia – išreikšti, įgyvendinti idėjas. Mano atveju dažniausiai – apčiuopti nuojautas“, – yra sakęs M.Navakas.
Vis dėlto, jo manymu, technikos įvaldymas daro esminę įtaką žmogaus mąstymui. Jodinėjantis arkliu ir vairuojantis automobilį, kertantis medį kirviu ir rėžiantis motoriniu pjūklu, kauptuku purenantis žemę ir sukantis CD mąsto labai skirtingai.
„Pasak filosofo Martino Heideggerio, technikos supratimas reiškia išslaptinimą. Maža to, išslaptinimas reiškia tiesos atskleidimą. Kadangi tai universalu, tai taikytina ir meninei kūrybai. Kuo akivaizdžiau pagamintas meno kūrinys, tuo jis teisingesnis?
Tuomet skulptūra – labai teisingas menas. Labai svarbu nepasitenkinti idėjos sugalvojimu, suteikti jai trečiąjį matavimą, paversti daiktu.
Neįgyvendintos (nepagamintos) idėjos (sumanymai) yra menkos vertės“, – įsitikinęs M.Navakas.
Kiek parodos idėjų jau įgyvendinta, galima pamatyti V.Vildžiūno galeriją supančiame Jeruzalės skulptūrų sode, Šiuolaikinio meno centre, šalia MO muziejaus ir kitose erdvėse.
A.Strumillos ir M.Navako parodos V.Vildžiūno galerijoje (Lobio gatvė 6A) veiks iki rugsėjo 28 dienos.
