Projekto idėjos autoriai, buvęs J.Jablonskio gimnazijos abiturientas Nojus Kiznis ir jo mama Edita Grudzinskaitė, jau penkiolika metų gyvena vienuolyno kaimynystėje, tad ir idėja gimė neatsitiktinai.
„Šventoriuje lakstė ir augo mano vaikai, kas rytą pramerkę akis pro langą matome bažnyčios bokšto kryžių, žolę pjaunančias seseris, žinome vienuolyno istoriją ir seserų rūpesčius, taip pat ir šią unikalią asmenybę – seserų benediktinių numylėtinį kapelioną“, – pasakojo E.Grudzinskaitė.
Idėjos autoriai norėjo apie miestą ir jo žmones papasakoti nenuobodžiai, kitaip. Asmenybėms įamžinti dažnai pasirenkama natūralistinė forma – žmogaus siluetas su jam būdingais bruožais ir atributais.
Prieš mirtį T.Matulionis yra pasakęs: „Gėris nugalės blogį, ateis laisvės diena, žmonės melsis laisvai, džiaugsis gyvenimu. Prašau nuo manęs pasveikinti laisvą Lietuvą ir visus žmones.“
„Kvietimas pasimatuoti palaimintojo batus – tarsi priminimas, kad kiekvienas mūsų esame pašaukti būti vieni dėl kitų, kad esame pajėgūs būdami čia nuveikti kažką, kad laiptinė, gatvelė ar miestas, kuriame gyvename, o ir pasaulis po mūsų liktų gražesnė vieta gyventi“, – sakė E.Grudzinskaitė.
Projekto vykdytojai įsitikinę, kad reikia ne tik statyti skulptūras, bet ir kurti istorijas, kurios trauktų žmones. Viena jų nutiko montuojant skulptūrą.
„Pro šalį važiavo berniūkštis. Sustojo, pasmalsavo, viską paaiškinau, kas, kodėl. Sako: „O tai jei apsiausiu tuos batus, man seksis?“ Sakau: „Tikrai taip.“ Patenkintas pasimatavo ir nuvažiavo toliau“, – prisiminė idėjos sumanytoja.
Įgyvendinus šį projektą E.Grudzinskaitė išsiaiškino, kad šie laiptai priklauso ne vienuolynui, o miestui, tad ėmėsi iniciatyvos juos sutvarkyti.
„Kaip vienuolyno kaimynė jaučiuosi atsakinga už mūsų aplinką, kita vertus, norisi padėti ir seserims, nes žinau, kad paaukota marios laiko, energijos ir net sveikatos, kad vienuolyno tvora, o ir visas pastatų ansamblis prisikeltų ir džiugintų miestiečius bei miesto svečius“, – kalbėjo E.Grudzinskaitė.
