Dailininko dėmesio centre šiuo metu – ne politikai ir jų išdaigos, o pats menininkas ir visa jo šeima. Mat Vilniaus grafikos centro galerijoje „Kairė-dešinė“ atidaryta paroda „Vytautas Jurkūnas ir šeimos rinktinė. Jurqnizmas“. Ji dvelkia nostalgija ir kviečia dar sykį įžengti į prabėgusio laiko upę.
Parodoje rodoma Jurkūnų meninės dinastijos trijų kartų kūrybinio palikimo dalis – portretai. Tarp jų – ir dailininko motinos, tapytojos, tremtinės Eugenijos Jurkūnienės (1907–2005) paveikslai, ir žinomo grafiko, Vilniaus dailės instituto (dabar – Dailės akademija) Grafikos katedros vedėjo Vytauto Jurkūno vyresniojo (1910–1993) kūriniai, taip pat „Lietuvos ryto“ karikatūristo vaikų piešiniai.
– Kodėl parodą pradėjote nuo motinos nutapyto savo portreto? – paklausiau per parodos atidarymą 73-iąjį gimtadienį atšventusio V.Jurkūno.
– Tai pradžia, nes man ten tik pusė metų. Bet prisimenu ir tą nutapytą žuvį, kurią laikau rankose, ir ančiuką. Atmintis kartais juokingų pokštų iškrečia.
O laiko tėkmė tokia greita, kad kartais netgi nepajunti, kaip praeina 73 metai.
Tiesa, kai vartai autoportretus, gali tą laiką susekti – čia dar be ūsų, o ten – jau su ūsais, čia – dar nepražilęs, bet paskui – jau baltas. Personažai truputį keičiasi.
– Vaikštinėdamas po galerijos salę jaučiate laiko tėkmę?
– Taip. Be jokių abejonių. Kai atrinkinėjau darbus, net susijaudinau. Kai pasižiūriu į piešinį, puikiai atsimenu tą laiką, kai jį piešiau. Kaip visa tai buvo.
Tai tarsi kokia jausmų saugykla. Kažkuri senovės civilizacija, gal inkai, turėjo tokį ritualą: atsitikus svarbesniam įvykiui ką nors pauostydavo.
Tokių kvepiančių buteliukų turėdavo daugybę. O jei reikėdavo ką nors tiksliai prisiminti, tai tik pauostydavo reikiamą.
– Dauguma parodoje rodomų darbų kabėjo jūsų namuose? Ar jų reikėjo gerokai paieškoti?
– Tą piešinį, kuriame tėvukas motiną nupiešė, jis jai ir padovanojo. Jis kabėjo namuose.
Gražus tas piešinys, tėvukas gerą ranką turėjo.
Yra darbų, kuriuose motina buvo tėvuką piešusi. Visai nebloga tapyba. Motina piešė ir savo senelę, taigi aš turiu net ir savo prosenelės portretą.
Tėvukas irgi yra savo tėvo ir mamos portretus tapęs. Galima surinkti labai rimtą šeimyninę galeriją.
Aš kai kuriuos darbus ilgai laikiau rankose svarstydamas, reikia ar nereikia juos rodyti, bet pamaniau, kad paliksiu kitam kartui. Ir vis tiek gerokai daugiau nuvežiau piešinių, nei tilpo ant sienų. Galerininkės nenorėjo per daug prigrūsti.
– Yra dailininkų, kurie mėgsta piešti savo portretus kaip koks Rembrandtas, o kiti nemėgsta. Kas jus skatina vis iš naujo tyrinėti save? O gal tiesiog patogu, kai modelis – po ranka?
– Na, visuomet patogu, kai modelis šalia. Kita vertus, juk ne visuomet save gerai pažįsti. Portretas – turbūt lengviausias būdas patirti, koks gi tas žmogus yra. Piešti save – lengva ir paprasta.
Seniausias mano darbas – dar iš studijų laikų. O kai stojau į Dailininkų sąjungą, tai reikėjo parodos. Surengėme ją trise – aš, Mikalojus Povilas Vilutis ir Eduardas Juchnevičius.
Jaunų menininkų globėju sąjungoje tuo metu buvo vitražistas Kazys Morkūnas. Šaunus žmogus, buvęs mano kaimynas. Jis ilgai žiūrėjo į mano autoportretą, kuriame aš piktu žvilgsniu žvelgiu į žiūrovą. Sovietiniais laikais tokie pikti žvilgsniai nebuvo mėgstamas žanras.
K.Morkūnas pasakė: „Gal tu šitą nukabink.“ Iš karto man tas darbas tapo ypač brangus.
Daugumai menininkų tuo metu buvo garbės dalykas – laikyti špygą kišenėje. Dabar laikai pasikeitė: kai ištrauki tą špygą iš kišenės, nebėra jokio efekto. Špyga, ir tiek. Netekome malonumo gudriai ką nors tarp eilučių įrašyti.
Kai ko nors negalima daryti, labai knieti iki pat ribos prieiti. O kai viskas galima, nusvyra rankos, nes nebematai ribų. Atsirado tokio sutrikimo, apėmusio ponus menininkus, kurie neberanda, ką gi jiems daryti. Aš ta liga niekada nesirgau, tai man kaip ir nieko.
Visada žinojau, ką man daryti.
– Ir visada saugojote visus savo darbus?
– Man kažkada tėvukas yra pasakęs: „Popierių neišmesk. Gal kada pravers.“ Todėl tų popierių susikaupė daugybė.
Kartą man į galvą šovė idėja ir ją greitai keliomis spalvomis nusipiešiau. Tas eskizas gulėjo sau tarp kitų popierių. Po kelerių metų aš jį radau ir niekaip neprisiminiau, kas ten nupiešta.
Blogiausia, kad neprisiminiau, kur yra jo viršus, o kur apačia.
Tuomet supratau, kad neužtenka nusipiešti sumanymo, prireikia ir žodžio. Verta išdėstyti ir istoriją, siužetą. Nuo tada mano piešiniuose atsirado daugiau užrašų.
Mat mintis ateina ir išeina, kartais net neatsisveikinusi. Reikia ją laikyti pagriebus už uodegos.
– Gal turite užrašų ir eskizų knygučių, kaip, pavyzdžiui, Stasys Eidrigevičius?
– Ne. Nesu toks nuoseklus žmogus. Turiu prisidėjęs kalną lapukų. Paskui išskirstau į krūvas – į įgyvendintus sumanymus ir dar ne.
Gal prieš pusmetį į galvą atėjo negera mintis, kurią aš mėginau vyti lauk. Žinote „Fausto“ siužetą? Herojus parduoda sielą velniui, kad grįžtų jaunystė.
O jei man pasiūlytų tokį sandėrį, kad spėčiau baigti viską, ką sumaniau? Tai, žinote, aš labai išsigandau – puoliau greičiau dirbti, kad nereikėtų parduoti sielos.
Ir dirbu išsijuosęs. Kartais netgi druskos ant uodegos užsipilu.
– O šioje parodoje ar yra tų naujausių darbų?
– Ne. Šios parodos sumanymas – Vytautas Jurkūnas ir šeimos rinktinė. Na, kaip kokia krepšinio rinktinė. Labai geras žodis.
Mat mano požiūris į šeimą yra toks kaip ir garsiame filme „Krikštatėvis“. Ten šeimos vertybės puikiai parodytos. Donas Vitas Korleonė visai galėtų būti Vytautas Jurkūnas vyresnysis. Mano tėtušis buvo valdingas.
– Ar dar nenusibodo piešti? Gal norėtųsi pradėti kurti kiną ar bent jau animaciją?
– Dabar kompiuteriu piešiu komiksų knygą apie tai, kaip menininkas piešia komiksų knygą.
Ten toks žmogelis išveda savo šunį pasivaikščioti po Sapiegų kalnus ir miškus. Palesina varną, su ja pasikalba.
Tas žmogelis ginčijasi su savo kūrėju, su tuo, kuris jį piešia. Aiškina jam, kaip reikia kurti ir piešti. Toks disputas apie gyvenimo prasmę – personažo ir autoriaus dialogas. O gal monologas, jei menininkas kalba su savimi?
Iš sumanytų 50 puslapių jau septynis nupiešiau, nes kompiuterinis piešimas nėra labai paprastas dalykas.
Galiu pasakyti, kad kova su kompiuteriu yra sunki. Nėra taip, kad paimi teptuką ir kur nori, ten brauki. Reikia ir teptuką iš daugybės pasirinkti, ir spalvas, ir atspalvius. Net ir tai, ar bus permatomi, ar nepermatomi dažai.
– Ar ne paprasčiau tiesiog piešti ant popieriaus ir skenuoti?
– Ne, tuos dalykus, kurie skirti spaudai, kompiuteris daro geriausiai. Skenuodamas tokios kokybės neišgausi. Esame priversti taikytis, bet tai nieko baisaus. Yra ir patogių dalykų. Kai veiksmas vyksta ant to paties kalno, o kūrėjas sėdi prie to paties stalo, tai daug ką galima tiesiog nukopijuoti.
Beje, ir animacijos programą jau nusipirkau. Kol kas spėjau tik Saulių Skvernelį pasodinti į gandralizdį – ten jis sėdi ir mirksi akimis.
– Tai dabar viską kuriate kompiuteriu?
– Ne. Šalia esu pasistatęs molbertą ir prie jo prisisegęs lapą. Kitąmet aš rengsiu piešinių parodą, kuri vadinsis APD. Tai Biblijos knygos „Apaštalų darbai“ trumpinys.
Juk Evangelijas iliustravo daugybė dailininkų, o apaštalų darbai ne taip nugroti, nors ten pilna nuotaikingų istorijų. Mane įkvėpė tokia vieta knygos pradžioje, kur apaštalai staiga pradėjo kalbėti visokiomis kalbomis ir žmonės nustebę į juos žiūrėjo.
Tai vienas apaštalas jiems ir sako: „Jūs nemanykit, jie ne girti. Juk dabar dar tik rytas.“ Nepakartojama. Juk iš ryto normalus žmogus negali būti girtas. (Juokiasi.)
Ten daug tokių įdomybių. Pavyzdžiui, apaštalai dėl kažko ginčijasi, prieina du vyrai baltais drabužiais. Iš karto pasidaro aišku, kad visų kitų drabužiai nebuvo balti. Taip atmetimo keliu ir randama tiesa.
– O kodėl jus sudomino Biblija? Esate tikintis, praktikuojantis?
– Man buvo tiesiog įdomu. Na, o tikėjimas – gerokai platesnio aptarimo reikalaujantis dalykas. Bet galiu papasakoti savo nuotykį, kurį visiems pasakoju, bet niekas manimi netiki.
Sykį su žmona vaikščiojome Romoje ir man labai skaudėjo padus. Tolumoje pamatėme bažnytėlę, kuri visuomet būdavo uždaryta.
Ji tąkart buvo atidaryta ir žmona pasiūlė užsukti. O aš mintyse sau ir sakau: „Na, jei Viešpats Dievas padarytų, kad man nebeskaudėtų kojos, tai aš tada...“
Ir man kojas nustojo skaudėti. Net išsigandau. Žmona tolsta gatve žmonių minioje, o aš ką tik pasižadėjau eiti kitur. Nesinorėjo pasimesti, bet dabar teks specialiai vėl ten nuvažiuoti ir pasižiūrėti, kokia gi ten buvo bažnytėlė.
