Tarp mugės lankytojų buvo atvirai besišaipančių iš nudegusių pėdų ir rankų ar ryškios linijos, už kurios prasideda baltas kūnas. Kiti komentavo kūno išbėrimus, keli prisiminė matę panašius pledus ir rankšluosčius.
Šiaip ar taip, beveik niekas neužsiminė apie žmogaus teisę į atvaizdą, kenkimą reputacijai, nesipiktino žmonių privatumo pažeidimu.
Meniniu slapyvardžiu TadaoCern prisistatantis autorius tikino nerinkęs savo nuotraukų herojų pagal socialinę priklausomybę, amžių, juo labiau kūno bjaurumą. Jam rūpėjo parodyti tik mūsų laikų vartojimo kultūrą ir atidžiau patyrinėti žmonių elgesį. Iškalbingi netgi daiktai, kuriuos žmonės nešasi į paplūdimį.
Per pastaruosius 6 metus 23 nuotraukų ciklas „Komforto zona“ su Lietuvos pajūryje miegančių žmonių kūnais aplankė daugybę pasaulio šalių ir buvo aprašytas garsiausiuose leidiniuose.
Mažai kuriam lietuviui pavyko sulaukti tiek dėmesio iš „The New York Times“, „The Guardian“, „Le Monde“, „Huffington Post“, „Bild“, „Daily Mail“. Visur buvo diskutuojama apie privatumo ribas, menininko teisę jas pažeisti ir kiek toli galima nueiti.
Užsienio žurnalistai dažniausiai klausdavo T.Černiausko, kiek teisinių ieškinių jis sulaukęs, bet jis galėjo papasakoti tik apie moterį, kuri pažino palūdimyje miegantį savo tėvą. Ji paprašė tėvo nuotraukos ir padovanojo jam šią nuotrauką Kalėdų proga.
„Paprastai žurnalistai manęs klausia, ar turiu nuotraukose užfiksuotų žmonių sutikimą publikuoti jų atvaizdus. Bet publikuodami „Komforto zonos“ nuotraukas jie to net neklausė“, – kalbėjo T.Černiauskas.
Parodą stebėjo per droną
Nuotraukas su miegančiais paplūdimyje kūnais jau matė Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Švedijos, Olandijos, Šveicarijos parodų salių lankytojai.
Ciklas sulaukė ir apdovanojimų: „Fine Art Photography Awards“, „Emerging Talents 2015“, „The Royal Photographic Society“.
Itin neįprastai lietuvio nuotraukos buvo parodytos Šveicarijoje. 5 metrų dydžio atvaizdai buvo pritvirtinti virš gatvių stovų.
Žiūrovai sėdėjo aikštėje ir stebėjo ekraną, į kurį nuotraukų vaizdus siuntė dronas. Gatvės praeiviai nuotraukų nematė.
Vokietijoje T.Černiauskui buvo paaiškinta, kad pagal galiojančius įstatymus Vokietijos piliečiui nebūtų jokios galimybės tokias nuotraukas eksponuoti.
Bet menininkas tikino, jog JAV, kur privatumas svarbus, tuo pat metu gerbiama ir menininko laisvė. Tai šalis, kur daug metų buvo kovojama su gatvės fotografija. Jo žiniomis, nė viena teismą pasiekusi byla nelaimėta, nes gatvė – vieša vieta.
Mygtuką spaudė aklai
„Ilgą laiką nesilankiau Palangos pliaže. Kartą užkopiau ant Palangos tilto ir supratau, kad kažkas turi imtis misijos dokumentuoti šią žmonių kultūros rūšį. Mėnesį praleidau pajūryje. Kasdien ateidavau pirmas ir išeidavau paskutinis“, – pasakojo T.Černiauskas.
Jis fotografavo visame pajūryje – Palangoje, Nemirsetoje, Šventojoje. T.Černiauskas sukonstravo ilgą, 4 metrų metalinę teleskopinę konstrukciją, kurios viršuje buvo pritvirtinta fotokamera. Fotografas nematė, ką fotografuodavo. Bet išvydęs tinkantį poilsiautoją, eidamas pro šalį greitai nuspausdavo mygtuką ir padarydavo apie 20 kadrų.
Vėliau kompiuteryje tuos kadrus peržiūrėdavo ir išrinkdavo tinkamiausią.
Sakė fotografuojantis gamtą
Fotografuojami žmonės turėjo gulėti ne toliau kaip porą metrų nuo praeinančio fotografo, bet nė nenujautė, kad jų atvaizdas gali atsidurti Niujorko parodų salėje ar ant prancūzų leidinio viršelio. Moterų pliažo menininkas vengė – jam nebuvo įdomu nuogybė, jis stegėsi netrikdyti žmonių poilsio.
T.Černiauskas taip pat laikėsi nuostatos nefotografuoti jaunesnių nei 18 metų jaunuolių.
Kartą norėjo nufotografuoti vaikus, tad paklausė tėvų leidimo ir paaiškino, kur ta nuotrauka gali būti naudojama.
Per tą mėnesį smalsuoliai nekart klausė T.Černiausko, ką jis daro. Menininkas atsakydavo, kad fiksuoja gamtą. „Aš nemelavau. Žmogus – irgi gamtos dalis“, – teigė jis.
Tiko tik miegantys
Iš kelių šimtų tokiu būdu užfiksuotų besiilsinčių Lietuvos paplūdimyje žmonių T.Černiauskas atrinko 23. Pirmiausia nufotografuoti žmonės turėjo miegoti – miegančio žmogaus kūnas nejuda, jo kalba kitokia.
Menininkas taip pat žiūrėjo, kad kadre nesimatytų veido – nenorėjo, kad žiūrovai tuos kūnus atpažintų. Buvo svarbu ir į nuotrauką pakliuvusios detalės: pledo spalva, neįprasti daiktai, rankšluosčiai, maistas. Pirmiausia jis atmetė kadrus, atitinkančius gražaus kūno standartą, – tokių ir taip pilna spaudoje.
Dauguma į kolekcijos nuotraukas patekusių poilsiautojų – vyrai. Bet yra ir moterų. Dauguma – vyresnio amžiaus, bet yra ir jaunesnių. Jie dažniausiai prisidengę atsitiktiniais drabužiais. T.Černiauskas teigė, kad nebuvo jokio socialinio aspekto – nuotraukose yra įvairaus statuso žmonių.
Vis dėlto daugelis veidų nuotraukose uždengti tik pusiau ir yra nesunkiai atpažįstami. „Kai darai viską taip, kaip reikalauja įstatymai, būna labai nuobodu. Menininkas visada balansuoja ant teisėtumo ribos“, – sakė T.Černiauskas.
Paplūdimys – vieša vieta?
– Paplūdimys – ypatinga vieta: čia galioja neformalus susitarimas, kad žmonės gali nusirengti iki tam tikros ribos, kuri kitose vietose būtų laikoma nepriimtina. Tai juk nėra tiesiog vieša vieta? – paklausiau T.Černiausko.
– Mano manymu, vieša vieta yra ta, į kurią gali patekti bet kuris žmogus. Paplūdimys – ne privati nuosavybė, ne privatus renginys.
Žmogus pats apsinuogina viešoje vietoje ir jis yra matomas. Žmogaus fotografavimas ir kitų galimybė tą žmogų matyti man niekuo nesiskiria. Jei negalima fotografuoti – negalima ir žiūrėti. Kuo skiriasi tai, kad aš į jus žiūriu, ir tai, kad aš jus fotografuoju?
– Bet tai, ką mato keli ar kelios dešimtys, fotografas parodo tūkstančiams...
– Pagulėjus paplūdimyje savaitę jus irgi pamato tūkstančiai. Lygiai kaip ir gatvėje. Ten niekas neįspėja, jog fotografuos.
Man kyla klausimas: jei kas nors nepatogiai jaučiasi, kai jį filmuoja ar fotografuoja – gal nereikia eiti į gatvę? Jei uždrausime fotografuoti gatvėje – mes pakeliui į policinę valstybę. Gal tada mes uždrausime ir žiūrėti?
– Ar žmonės turi teisę nenorėti atsidurti tokioje parodoje? Ar svarbiau visuomenės interesas leisti menininkams kurti meną?
– Aš manau, kad mes esame kolektyvinės būtybės. Jeigu renkiesi vienatvę, turi galimybę izoliuotis nuo visuomenės ir nebūti jos matomas, nebūti jos dalis.
Turėtų būti laisvė fotografuoti gatvėje ne tiktai menininkui, bet kiekvienam žmogui.
Juk viešoje vietoje tu – sociumo dalis, čia individualumas dingsta.
– Manau, daugelis jūsų parodoje rodomų nuotraukų herojų galėtų pasiskųsti ir dėl nukentėjusios reputacijos.
– Reputacijos gadinimas reiškia tendencingą veiksmą. Ar veidrodžio pastatymas prieš žmogų gadina kieno nors reputaciją? Aš nuomonės neturiu. Aš tik parodau tokią galimybę. O jūs spręskite, ar taip galima daryti.
Pavyzdžiui, jei vairuočiau automobilį mieste, kur leidžiamas greitis – 130 kilometrų per valandą. Vairuodamas parodau, kad tokia galimybė yra, o jau jūs spręskite, ar tai nėra pavojinga, ar tokio greičio nereikia apriboti.
Šiais metais tai tapo labai aktualu. Jei visuomenė nuspręstų, kad tokie dalykai turėtų būti draudžiami, tai reikštų, kad mes turėtume uždrausti visą klasikinę fotografiją. Bet atgaline data drausti būtų neteisinga.
Menininkai įvairiai sukasi iš padėties
„Norėčiau, kad teisės į atvaizdą nebūtų. Tai – labai rimta kliūtis kino dokumentikai, nes negali tiesiog atsistoti gatvėje ir filmuoti praeivių. Kiekvienas praeivis dabar turi teisę į savo atvaizdą ir panaudodamas jį tu pažeidi jo teisę.
Pagal Lietuvos įstatymus, mes turime gauti leidimą to žmogaus, kurį filmuojame ir fotografuojame. Dėl filmo „Second Hand“ man teko konsultuotis su advokatu. Kelių žmonių veidus teko uždengti, tarp jų ir prekiautojo žmonėmis. Nesvarbu, kad jis – nusikaltėlis, pasodintas į kalėjimą. Filmuojant Anglijoje teko gauti sutikimą iš kiekvieno į kadrą pakliuvusio anglo“, – sakė A.Jevdokimovas, filmo „Second Hand“ režisierius.
„Situacija su teise į atvaizdą ir menine fotografija yra dviprasmiška. Mano supratimu, esantis gatvėje ir nusikaltimo nedarantis žmogus neturėtų bijoti pakliūti į kadrą. Juolab jei tai vieša vieta.
Neseniai internete skaičiau klausimą: „Gal dar ne vėlu paduoti tėvus į teismą už tai, kad mane mažą vertė ravėti daržą?“ Tikiuosi, visur yra protingumo ribos. Daug kas priklausys nuo pirmųjų bylų. Jei į teismą kreipsis tik piktybiškai priekabiaujantys žmonės – gal ir nebus problemos. Sutikčiau tik su viena išimtimi – nepilnamečiai, pakliuvę į fotomenininko kadrą“, – kalbėjo fotografas J.Staselis.
„Apsidrausdamas nuo tokių nemalonumų iš anksto pasirašau sutartį su pozuojančiu žmogumi. Sumoku tam tikrą honorarą, o modelis man leidžia naudoti nuotrauką su savo atvaizdu parodose ar spaudoje. Vis dėlto pastaruoju metu net ir profesionalūs modeliai reikalauja, kad jų veidų nesimatytų. Su neprofesionaliais modeliais viskas daug sudėtingiau“, – atskleidė fotomenininkas S.Paukštys.
