Gegužės pradžioje Didžiojoje Britanijoje buvo paskelbtas trumpasis pretendentų į svarbiausią šiuolaikinio meno apdovanojimą – Turnerio premiją – sąrašas.
Lietuvoje neseniai lankęsis garsus britų fotografas ir režisierius R.Billinghamas taip pat buvo patekęs tarp keturių menininkų, nominuotų Turnerio premijai. Šokiruojantis jo tėvų fotografijų ciklas sukėlė nemažą pasipiktinimo bangą.
Tiesa, dainininkė ir meno kolekcininkė Madonna, kuri 2001 metais buvo pakviesta paskelbti nugalėtoją, ištarė ne jo, bet Martino Creedo vardą, tačiau R.Billinghamas pagarsėjo kaip vienas pirmųjų menininkų, sulaužiusių šeimos fotoalbumo tabu.
R.Billinghamas meno pasaulį sukrėtė dar studijų metais. Jo dėstytojas pastebėjo kelias fotografijas, kurias jis paprasčiausia „muiline“ padarė tėvų namuose. Fotografijos turėjo tapti eskizais tapybos darbams, tačiau buvo tokios neįprastos ir išraiškingos, kad dėstytojas pasiūlė parodyti jas žiūrovams.
Klausimo, ar moralu viešai rodyti girto tėvo, kuris svaigsta nuo savos gamybos pilstuko, ir storulės tatuiruotos motinos kasdienybę, fotografui net nekilo. Jam tai buvo įprastas, spalvingas, nors kartu ir baisokas vaikystės pasaulis.
R.Billinghamo šeimos fotografijos virto sensacija spaudos puslapiuose, buvo eksponuojamos parodose ir išleistos albumuose.
Jam buvo vos 27 metai, kai garsusis britų kolekcininkas Charlesas Saatchi jo fotografijas pristatė legendinėje jaunųjų britų menininkų parodoje „Sensacija“, surengtoje Karališkojoje meno akademijoje. Joje dalyvavo tokios garsenybės kaip Damienas Hirstas, Tracey Emin, Marcas Quinnas, Sarah Lucas.
Meno pasaulio dėmesio centre R.Billinghamas vėl atsidūrė pernai, kai jo filmas apie tėvus „Rėjus ir Liza“ ėmė pelnyti prizus kino festivaliuose.
Festivalyje „Kino pavasaris“ šiemet parodytas pirmasis vaidybinis R.Billinghamo filmas „Rėjus ir Liza“ buvo išrinktas Europos debiutų konkurso nugalėtoju. Atsiimdamas prizą režisierius sakė, kad yra ne tik menininkas, bet ir dėstytojas, o tarp jo studentų iš užsienio nemažai ir lietuvių. Jie rodė jam daug Lietuvos nuotraukų, todėl menininkas senokai norėjo čia atvykti.
– Jūsų jaunesnysis brolis yra sakęs, kad keista, jog tokioje asocialioje šeimoje užaugęs vaikas pelno prizus, o ne valgo kalėjimo duoną. Kas jus paskatino tapti menininku? – paklausiau 48 metų R.Billinghamo.
– Dar vaikystėje žinojau, kad būsiu dailininkas. Labiausiai mėgau piešti. Gyvenau mažame miestelyje, kuriame nebuvo muziejų, tad dailės kūrinius mačiau tiktai žurnaluose ir albumuose, kuriuos vartydavau bibliotekoje.
– Ar sunku buvo iškeisti tapybą į fotografiją ir kiną?
– Labai paprasta. Man buvo devyniolika metų, kai pirmą kartą paėmiau į rankas fotoaparatą. Patiko, kad juo galima naudotis be ilgų studijų. Kamerai nereikia kokių nors specialių sugebėjimų ir ilgų treniruočių, pavyzdžiui, kaip mokantis groti pianinu ar tapant natūralistinius paveikslus.
Kai išbandžiau fotokamerą, supratau, kad galiu ja daug paprasčiau padaryti tai, ką noriu. Vienu mygtuko paspaudimu galiu sukurti įrėmintą vaizdą – paveikslą, panašų į tą, kurį nutapo dailininkas.
Todėl mano ankstyvieji darbai turi kur kas daugiau sąsajų su daile ir su paveikslais nei su fotografijos kūriniais.
– Kaip atsirado jūsų šeimos fotografijos? Ar nebuvo abejonių, kad neetiška rodyti tėvus su kasdieniais rūbais ar net pusplikius, nepasiruošusius šeimos albumo nuotraukoms.
– Aš padariau keletą savo tėvo nuotraukų, nes norėjau nutapyti jo portretą. Jos tikrai nebuvo pačios pirmosios ar pačios svarbiausios mano fotografijos. Jei pasižiūrėtume į negatyvus, visoje juostoje rastume vos kelis kadrus.
Studijuodamas tapybą gyvenau su tėvu ir dirbau kroviku prekybos centre. Kartais pamaina trukdavo 14 valandų. Iš darbo pasiimdavau kartono lapų ir ant jų tapydavau.
Neapsikentusi nuolatinio girtavimo ir pinigų stygiaus motina tėvą paliko. O jis nusprendė niekur neiti iš savo kambario. Gulėjo, klausėsi radijo, žiūrėjo pro langą. Beveik nieko nevalgė, tik gėrė. Aš pradėjau tapyti jo portretą, bet jis ilgai neišbūdavo nesujudėjęs, tad ėmiau fotografuoti.
Po kelerių metų tėvai vėl gyveno kartu, o mano nuotraukos atsidūrė parodose. Aš patekau į visai kitą pasaulį – tarp menininkų pagaliau pasijutau gerai.
Dažnai manęs klausia, kodėl savo šeimą rodau tokioje negatyvioje šviesoje.
Tačiau mano sumanymas buvo visai kitoks – norėjau sukurti meniškas fotografijas. Norėjau užfiksuoti tai, ko mes iki tol nerodėme, tuos vaizdus, kurių nenaudojome nuotraukoms. Juk kiekvienas fotografas ar kino kūrėjas – pirmiausia tyrinėtojas.
– Šeimos fotografijų sėkmė paskatino ta tema kurti filmus?
– Jaučiau, kad fotografijų neužtenka šiam projektui užbaigti. Kai kurie epizodai tiesiog prašėsi nufilmuojami. Todėl sukūriau trumpo metražo filmą apie tėvą. Vėliau parašiau antro filmo scenarijų – apie dėdę. Supratau, kad reikia dar vieno, ir bus visas ilgo metražo filmas.
Vaikystėje turėjau diktofoną, įrašinėjau ir draugus, ir šeimos narius. Jie padėjo ne tik parašyti scenarijų, bet ir filmo aktoriams perprasti jų personažus, pajusti atmosferą. Tuos autentiškus įrašus dar ketinu kokiu nors būdu panaudoti ateityje. Jau turiu sumanęs ir dar vieną filmą.
– Žiūrėti filmą apie jūsų šeimą sunkoka, tačiau kai kada ir juokinga. Ar tyčia į kai kuriuos skaudžius dalykus pažvelgėte su humoru?
– Dažniausiai pasakojimai apie skurdžias bendruomenes vengia humoro. Bet jei užkalbinsite gatvėje išmaldos prašantį elgetą, dažniausiai greitai suprasite, kad jis turi humoro jausmą. Jei būdamas vargšas nekreipsi dėmesio į juokingus dalykus, greitai matysi vien tamsiąją pusę, pulsi į depresiją.
Aš kūriau šį filmą remdamasis tuo, ką pats išgyvenau. Humoro tikrai buvo toje aplinkoje, kai aš buvau mažas.
– Jūsų tėvai gyveno gana vargingai. Jūs dabar esate žinomas menininkas. Ar galite pasakyti, kad esate turtingas?
– Tikrai ne. Priklausau ne turtuolių, o vidurinei klasei. Aš turiu šeimą, tris vaikus, kurie eina į mokyklą. Taigi turiu pakankamai lėšų pragyvenimui, tačiau ne tiek, kad visi galėtume atostogauti slidinėjimo kurorte.
– Išgarsėjote šokiruojančiomis savo šeimos fotografijomis ir filmais, tačiau kuriate ir visai kitokius darbus?
– Taip, mano kūryba labai įvairi. Tačiau internete, jei tik įvesite mano vardą naršyklėje, tai rasite tik daugybę mano šeimos fotografijų. Jos – populiariausios.
O aš labiausiai mėgstu fotografuoti peizažus. Nuo vaikystės jaučiu stiprų ryšį su gamta, jį jaučia ir mano vaikai. Nors užaugau mieste, tačiau čia pat buvo sodas ir parkas, zoologijos sodas. Man tai buvo labai svarbu. Svarbu ir dabar. Vienas naujausių mano filmukų, kurį sukūriau kompiuteriu, – 3 minučių „Sibiro tigras“.
Vaikystėje mėgau žiūrėti dokumentiką apie gamtą, o būdamas šešiolikos-aštuoniolikos metų studijavau ne tik meną, ber ir mokslus – chemiją, fiziką, psichologiją. Mat norėjau sužinoti, kaip veikia gamtos pasaulis, suvokti jo pagrindus.
Gamta visuomet mus supa, užtenka tik pakelti galvą ir pamatai paukščius danguje.
.
