Paminklai Vilniuje kaip reta neilgaamžiai, o seniausiam nėra nė šimto metų.
Vilniaus centre J.Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą sudaužiusį Stanislovą Tomą ir šį vandalizmo aktą filmavusį Kazimierą Juraitį meras Remigijus Šimašius pavadino „kuvaldiniais teroristais“.
Nors S.Tomas ketina patekti į Europos Parlamentą, o K.Juraitis buvo nusitaikęs į prezidento postą, jų pavardės istorijoje liks ne dėl politinių žingsnių. O dažniausiai paminklų griovikai Vilniuje lieka nežinomi.
Per kelis šimtmečius mieste griuvo daugybė paminklų. Keista, bet Vilniuje nerasime nė vienos vado skulptūros, nors Europos miestai išsaugojo praeityje pastatytus paminklus net ir nemėgstamomis tapusioms istorinėms asmenybėms ar politikams.
Vilniuje kitaip – čia carinius paminklus keitė lenkiški, šiuos – sovietiniai. Pastarieji prieš kelis dešimtmečius atsidūrė Grūto parke.
Beje, Lietuvos sostinėje yra aikščių, kuriose asmenybes vaizduojantys paminklai keitėsi bent po kelis kartus. Statulos būdavo entuziastingai verčiamos, kai pasikeisdavo santvarka, politinis kursas ar tapdavo visiems žinomi buvusių lyderių nusikaltimai.
Paragino atvėsinti galvas
Kai ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos kūju buvo sudaužyta J.Noreikai-Generolui Vėtrai skirta atminimo lenta, R.Šimašius iš pradžių pareiškė, kad savivaldybė jos neatkurs. Tačiau netrukus meras pakeitė nuomonę.
Mat pavaldiniai rado dokumentus, kad savivaldybė 1998 metais finansavo šios lentos įrengimą 7741 litu. R.Šimašius stebėjosi: tuo laiku tai buvo nemaža suma. Dabar ji siektų 2243 eurus.
Atsižvelgęs į šias aplinkybes R.Šimašius priėmė sprendimą, kad savivaldybė atkurs J.Noreikos-Generolo Vėtros lentą.
Bus įrengta nauja atminimo arba atkurta senoji, surinkus ją iš sudužusių dalių.
Kiekvienas paminklas, atminimo lenta Vilniuje sukelia karštas diskusijas, todėl meras paragino kalbant šia tema nesivadovauti emocijomis.
„Visų dar kartą prašau nežongliruoti šia tema, kol emocijos karštos, – padarykime kelių mėnesių pertrauką galvoms atvėsinti, o po to grįžkime prie civilizuotos diskusijos apie Joną Noreiką, jo sudėtingą gyvenimo kelią bei jo įamžinimo poreikį ir būdą. Elkimės kaip laisvi ir garbingi savo šalies ir miesto šeimininkai, nežaiskime pagal Kremliaus ir vietinio vandalo mums primestą scenarijų“, – feisbuke ragino meras.
Dėl veiksmų per Holokaustą J.Noreika vertinamas nevienareikšmiškai. Būdamas Šiaulių apskrities viršininku jis pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo.
Žvilgsniai – į P.Cvirką
Prieš metus pasigirdo siūlymų nukelti rašytojo Petro Cvirkos paminklą dėl jo vaidmens įtvirtinant sovietų okupaciją Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais.
Tai pasiūlė iš savivaldybės politikų, istorikų, kultūros tyrinėtojų sudaryta Atminties kultūros darbo grupė.
Šios grupės vadovė konservatorė Paulė Kuzmickienė aiškino, kad P.Cvirka yra sovietinės ideologijos simbolis, kuris visai neatitinka nepriklausomos Lietuvos laisvės idėjos ir visuomenės lūkesčių.
Entuziastai siūlė 1959 metais pastatytą paminklą išgabenti į Grūto parką arba Jurbarko rajone esantį rašytojo muziejų.
Jie prisiminė ir Liudo Giros paminklą prie Švietimo ir mokslo ministerijos, kuris buvo nugriautas 2013-aisiais.
P.Kuzmickienė širdo ant R.Šimašiaus, kuris, jos žodžiais, siūlymą perkelti P.Cvirkos paminklą nukišo į stalčių.
Tuo pat metu Vilniaus savivaldybėje svarstoma, ar nereikėtų perkelti visiškai su Lietuvos istorija nesusijusio roko muzikanto Franko Zappos paminklo.
Tai susiję su netrukus šalia prasidėsiančiomis Centro poliklinikos priestato statybomis.
Paslėptos „Grindos“ kieme
Sovietinės skulptūros nuo Žaliojo tilto nukeltos 2015-ųjų liepą, bet jos iki šiol kaitina aistras. Ministerijos, savivaldybė niekaip neapsisprendžia dėl tolesnio jų likimo, todėl „balvonai“ nukišti į gatves prižiūrinčios įmonės „Grinda“ kiemo kampą.
Sovietinės skulptūros ten paslėptos – apvyniotos juoda polietileno plėvele.
Skulptūros buvo nukeliamos ne tiktai dienomis, bet ir naktimis. Ir ne vien dėl to, kad būtų išvengta transporto grūsčių.
Tikėtasi, kad stebėti darbų susirinks mažesnė minia. Bet smalsuolių išvengti nepavyko. Net vėlų metą vėliavomis nešini vilniečiai su dainomis išlydėjo skulptūras, kurios ant Žaliojo tilto buvo pastatytos pokariu.
Vertybės – tik po rinkimų
Aistros prie Žaliojo tilto nurimo? Anaiptol. Kol vilniečiai ilgai ginčijosi, ką toje vietoje pastatyti, savivaldybė vietoj skulptūrų užkėlė gėlių vazonus.
O šią savaitę keturios laikinos menininko Sauliaus Paukščio instaliacijas „Megarealybės gerumo aktyvatorius“ ant Žaliojo tilto buvo sutiktos ne vien susižavėjimo šūksniais. Kai kam jos pasirodė paprasčiausias kičas.
Vėjarodžių principu veikiantys meno kūriniai ant tilto bus eksponuojami iki rugsėjo mėnesio.
S.Paukščio instaliacija „Megarealybės gerumo aktyvatorius“ simbolizuoja keturias vertybes – drąsą, teisybę, ryžtą ir sąžinę.
Kiekviena vėtrungė sukiojasi pagal vėjo kryptį, taip simbolizuodama šių vertybių sklaidą į visas puses.
Jų atsiradimas taip pat kelia šypseną. Vėtrungės ant Žaliojo tilto turėjo būti sumontuotos dar sausį, tačiau iš savivaldybės menininkas sulaukė nurodymo palaukti iki balandžio. Drąsai, teisybei, ryžtui ir sąžinei teko palūkėti iki savivaldos rinkimų pabaigos.
Vytis iškeliavo į Kauną
Ketvirtis amžiaus. Sunku patikėti, bet tiek ginčytasi dėl paminklo Lukiškių aikštėje statybos.
1952 metais aikštėje iškilusi ranką į „šviesų rytojų“ tiesiančio Vladimiro Lenino skulptūra, sukurta Nikolajaus Tomskio, buvo nugriauta 1991-aisiais ir dabar su kitomis sovietinių laikų skulptūromis stovi Grūto parke.
Tačiau Arūno Sakalausko Vytis Lukiškių aikštėje taip ir neiškilo – jis iškeliavo į Kauną.
Neliko ir generolo palaikų
Kadaise Vilniuje stūksojo dar vienas N.Tomskio kūrinys – armijos generolo Ivano Černiachovskio paminklas dabartinėje Vinco Kudirkos aikštėje.
Jis sovietiniam „Vilniaus išvaduotojui“ I.Černiachovskiui buvo atidengtas ant jo kapo 1950 metais.
Kai 1993 metais paminklas buvo išmontuojamas, susirinkę vilniečiai traukė dainas.
Statula buvo perduota Voronežo (Rusija) miestui, o generolo palaikai perkelti į vienas Maskvos kapinių.
Stovėjo vos kelis mėnesius
Nuvertus sovietinius stabus pasaulio nenustebinsi, bet Vilnius turi kuo pasigirti.
Ekskursijas po bohemiškąjį Vilnių rengiantis menininkas Julius Žėkas nuveda į S.Daukanto aikštę, kur buvo paminklas Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui-Korikui, malšinusiam 1863–1864 metų sukilimą.
1898 metų lapkričio 8 dieną prieš dabartinę Prezidentūrą atidengtas paminklas garsus tuo, kad stovėjo vos kelis mėnesius.
Mat vieną paminklo pusę miestiečiai naktimis apmėtydavo buteliukais su valerijonais, o kitą tepdavo taukais. Prie jo subėgdavo visi miesto šunys ir katės.
Todėl paminklas buvo apjuostas aukšta tvora, vėliau nugriautas.
Anot J.Žėko, oficialiai tai – trumpiausiai Lietuvoje stovėjęs paminklas. Ir pasaulyje surasime mažai panašių atvejų.
1915 m. nuo vokiečių besitraukianti rusų kariuomenė M.Muravjovo statulą išsivežė.
Išmontavo po šešerių metų
Beje, vilniečiai valerijonų buteliukais apmėtydavo ir vieno Lietuvos komunistų partijos įkūrėjų bei lyderių Vinco Mickevičiaus-Kapsuko paminklą, kuris stovėjo prieš Rotušę. Ši N.Tomskio skulptūra nukelta 1990 metais.
Tas pats N.Tomskis pokariu sukūrė ir kariškais rūbais vilkinčio Sovietų Sąjungos diktatoriaus Josifo Stalino paminklo projektą.
Jis buvo pavaizduotas vieną ranką užkišęs už milinės atlapo, o kitoje laikantis susuktus dokumentus, panašiai kaip Napoleonas Bonaparte’as.
1950 metų vasarą būtent tokia J.Stalino skulptūra iškilo prieš geležinkelio stotį. Ji čia stovėjo maždaug šešerius metus ir buvo išmontuota, kai Sovietų Sąjungos valdžia paskelbė naikinanti asmenybės kulto padarinius.
Carienė mieste neužsibuvo
Tik šešerius metus Vilniuje stovėjo ir Rusijos imperatorienės Jekaterinos II paminklas. 1909-ųjų rugsėjį jis buvo iškilmingai atidengtas Katedros aikštėje.
Monumento idėja tikriausiai kilo vietos rusų valdžios administracijos atstovams, tačiau ją palaimino pats caras Nikolajus II. Dėl šios skulptūros į Lukiškių aikštę buvo iškeltos tradiciškai prie Katedros vykusios mugės ir kiti renginiai.
Kadangi aikštės gruntas buvo drėgnas, bronzinis Jekaterinos II monumentas ir granito pjedestalas užkelti ant giliai įleisto betoninio pamato. Postamentą juosė tvorelė, jo link vedė marmuro laipteliai, imperatorienės statulą supo du karūnuoti dvigalviai ereliai – Rusijos imperijos simboliai.
Per Pirmąjį pasaulinį karą monumentas buvo išmontuotas ir išvežtas į Rusijos gilumą.
Nuvertė ne žmogaus ranka
Tarpukariu skulptūrų Vilniuje išdygo ne itin daug. Lukiškių aikštę pervadinus Juzefo Pilsudskio aikšte, joje iškilo obeliskas su Lenkijos ereliu viršūnėje.
Dėl lenkiško Vilniaus žuvusiems kariams skirto obelisko papėdėje buvo iškalta 1918 metų data.
Nei istorinę sostinę atgavę lietuviai, nei vėliau kraštą okupavę sovietai su tuo taikstytis negalėjo, tad obeliskas stūksojo neilgai.
1924 metais Neries pakrantėje, netoli dabartinių Koncertų ir sporto rūmų, buvo pastatytas net 12 metrų aukščio paminklas poetui Adomui Mickevičiui.
Tiesą sakant, tai buvo net ne paminklas, o tik medinis planuojamo paminklo maketas.
Upės potvynius jis kentė 14 metų, kol 1938-aisiais pakilęs Neries vanduo jį tiesiog nunešė.
Tai turbūt vienintelis paminklas Vilniuje, virtęs ne nuo žmogaus rankos.
Apvogė rusų poeto biustą
Paminklai Vilniuje neilgaamžiai, seniausiam jų – apie 90 metų.
Skvere prie Šv.Kotrynos bažnyčios yra lenkų kompozitoriaus Stanislawo Moniuszkos biustas, kurį skulptorius Boleslovas Balzukevičius sukūrė 1922-aisiais.
Tiesa, paminklas, turintis dvi kopijas, buvo pastatytas apie 1928–1932 metus. Jis, kaip mėgsta juokauti gidai, apvogė 1915 metais sukurtą rusų rašytojo ir poeto Aleksandro Puškino biustą, nes jo postamentas buvo panaudotas S.Moniuszkos skulptūrai.
Ėmė siautėti satanistai
Paminklai verčiami ne tik miesto viešosiose erdvėse. Jie virsta ir kapinėse, tik dažniausiai nuo piktavalių rankos.
Prieš kelias dienas Bernardinų kapinėse apsilankęs LRT televizijos laidos „Daiktų istorijos“ vedėjas Saulius Pilinkus pakraupo: į amžinojo poilsio vietą vėl įsisuko satanistai!
Menotyrininkas pasakojo radęs kruviną striukę, kažkokių apeigų ženklų. Visa tai jis surinkęs ir išmetęs į atliekų konteinerį.
Satanistus Bernardinų kapinėse pavyko sutramdyti maždaug prieš dešimtmetį. O dabar jose ant kapų vėl daugybė apverstų kryžių, akivaizdžiai matyti, kad jie nuvirto ne nuo senumo.
Vienos apgriuvusios kriptos kampas neseniai praardytas, viduje matyti kaulai ir šiukšlės, o kaukolę kažkas išsinešė.
S.Pilinkus stebėjosi: nors Bernardinų kapinių teritorijoje troboje gyvena žmonės, pačių kapinių niekas nesaugo.
Tai patvirtino ir savivaldybės Komunalinio ūkio poskyrio vedėja Judita Nauckuvienė: „Bernardinų kapinėse, kaip ir kitose Vilniaus miesto kapinėse, sargo nėra.“
Ji tikino, kad vandalizmo atvejų pastaruoju metu Bernardinų kapinėse neužfiksuota.
Geriau naudingas darbas
Kodėl Vilniuje paminklai tokie trumpaamžiai? Disertaciją apie tai parašiusi menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė turi trumpą atsakymą: todėl, kad jie trukdo.
Labiausiai ją stebina tai, kad šis procesas tęsiasi iki šiol, – bandoma įamžinti naujus herojus griaunant paminklus seniesiems, pervadinant gatves.
Vis dėlto R.Antanavičiūtė Vilniuje nepasigenda jokių paminklų. Jos nuomone, paminklų išvis nereikia: „Parašiusi disertaciją ir išanalizavusi, kokie jie trumpalaikiai, kaip neveikia, manau, kad geriausias paminklas būtų naudingas darbas.“
Ant paminklų rašo kas ką nori
Vienas kapas – komunistui, kitas – desantininkui su sovietiniais simboliais. Tokį vaizdą galima pamatyti sovietinių karių kapinėse Antakalnyje. Užrašai ant paminklų liudija, kad laidota čia visai neseniai – 2015 metais.
Antakalnio kapinėse dar 2006-aisiais buvo skirtas plotas Antrojo pasaulinio karo dalyviams laidoti. Kvartalą už savo lėšas įrengė Lietuvoje gyvenančių Antrojo pasaulinio karo dalyvių organizacija. Kapavietes įsirengia ir palaidotų asmenų artimieji.
Į klausimą, ar kapinių prižiūrėtojas kontroliuoja, kokie šiame sektoriuje yra užrašai ant paminklų, žyminčių naujas kapavietes, J.Nauckuvienė atsakė, kad kapinių administratoriai nuolat prižiūri kapinių teritorijas.
Paminklai ant kapaviečių statomi vadovaujantis savivaldybės teritorijoje esančių kapinių tvarkymo taisyklėmis. Minėtose taisyklėse reikalavimų dėl užrašų ant paminklų nėra.
Vis dėlto Susirinkimų įstatymas numato tam tikrų sovietinių simbolių draudimus, kurie galioja ir užrašams ant paminklų.
Sovietinių ir nacistinių simbolių draudimas Lietuvoje įsigaliojo 2008-aisiais.
