Prieš ketverius metus minėjome tapytojo Algirdo Petrulio gimimo šimtmetį, rašoma galerijos pranešime spaudai. Deja, iki to jubiliejaus dailininkui pritrūko penkerių gyvenimo metų. Su šiuo unikalaus talento menininku, kuriam apvaizda skyrė kaip reta ilgą ir vaisingą kūrybinį gyvenimą, mūsų galeriją nuo pirmosios jo darbų parodos 1997 m. siejo pastovūs bendra- darbiavimo, kas be ko, ir asmeninių simpatijų ryšiai.
Jau sunku ir bepasakyti, kiek kartų mūsiškės po Vilnių vis besikilnojančios galerijos salėse eksponuoti vis nauji A. Petrulio darbai jo individualiose ir kolektyvinėse parodose.
Turbūt tą ryšį jau seniai nulėmė mūzos.
1924-1925 m. A. Petrulis, būdamas devynerių metų, mokėsi Vilniuje, lietuviškoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kuri irgi ne iš gero gyvenimo lenkų okupacijos laikais kilnojosi iš vienų namų į kitus. Tais metais gimnazija buvo įsikūrusi Mykolo Biržiškos išnuomotose patalpose dabartinėje Šermukšnių gatvėje Nr.3 – gal šimtas žingsnių nuo mūsų šiandieninės galerijos durų.
Berniukas, praeidamas pro tuos įspūdingus geltono mūro rūmus, tikriausiai negalvojo, kad beveik po šimto metų juose pagarbiai kabės jo paties paveikslai...
Mūsų galerijos 2001 m. išleistoje knygoje-albume „Algirdas Petrulis“ yra kaip tik anų metų Algirdo Petrulio mokinio uniforma nuotrauka. Beje, gimnazijoje piešimo mokytojas buvo kubizmo pasekėjas dailininkas Vytautas Kairiūkštis.
Kartą vaikams davė užduotį – pagal žinomą pasaką nupiešti iki dangaus išaugusią pupą. A. Petrulio piešinys su kitų mokinių darbeliais buvo pakabintas mokyklos koridoriuje.
Štai ir „paroda-debiutas“ šimtas žingsnių nuo šios pastarosios.
Žinoma, šį faktą A. Petrulis prisiminė juokaudamas. Po to jį buvo paviliojusi kita mūza. Panevėžio muzikos mokykloje jis mokėsi fortepijono pas žymų pianistą ir pedagogą, M.K. Čiurlionio bendramokslį Varšuvos konservatorijoje Igną Prielgauską.
Pianistu netapo, bet jo pasaulėvaizdyje, paveikslų plastinėse struktūrose, subtiliausiose spalvinėse polifonijose jaučiama ne vaizdinio pasakojimo, o abstrakčios muzikinės harmonijos ir būtent šviesiosios mažorinės tonacijos trauka.
Tikrasis dailininko Algirdo Petrulio debiutas įvyko vėliau. Šiemet sukanka 80 metų, kai mūsų dailės padangėje patekėjo ir iškart ryškiai sušvito jo talento žvaigždė. Būtent šiai sukakčiai priminti ir skiriama ši paroda.
1934-1939 m. A. Petrulis studijavo Kauno meno mokykloje, J. Vienožinskio tapybos studijoje {kitai tapybos studijai vadovavo P. Kalpokas].
1939 m. vasaros pradžioje vyko Meno mokyklos paroda. Anuomet žurnale „Naujoji Romuva“ gana kritišką recenziją išspausdino Paryžiuje mokslus ėjęs dailininkas grafikas, Dailininkų sąjungos valdybos narys Paulius Augius-Augustinavičius. Vertindamas tapybą, jis ypač išskyrė A. Petrulį.
„Dail. P. Kalpoko studijoje kiek yra didelio užsimojimo kompozicijoje, tiek atsiliekama spalvų gamos atžvilgiu. Jo mokiniai nepasižymi savo tapybinio charakterio dideliu įvairumu. Antrosios, kuriai vadovauja J. Vienožinskis, tapybiniuose užmanymuose iškyla kompozicija ir harmoningai suderintas koloritas, čia susitinkame ryškiai prasiveržiančių asmenybių: Petrulį, Motiejūną, nors pastarasis kiek silpnesnis už pirmąjį“, - rašė kritikas.
To negana, solidžiausias kultūros žurnalas birželio mėn. numerio viršelyje išspausdino A. Petrulio paveikslo „Kompozicija“ reprodukciją.
1939 m. Petruliui buvo išduotas mokyklos baigimo diplomas – metais anksčiau nei nustatyta. Tais pačiais metais jis jau dalyvavo Kaune, Kultūros muziejuje vykusioje V-ojoje Rudens dailės parodoje, individualistų sekcijoje.
Toks buvo debiutas. Tik ne visas tolesnis gyvenimas buvo sėkmės istorija. Teko išgyventi ir sunkių laikų, bet Algirdas Petrulis visada liko nepaperkamas, ištikimas savo pašaukimui ir tikro meno misijai.
