MO muziejuje surengta mažoji paroda „Atspirties taškas“ – įdomus bandymas žiūrovus į meno pasaulį įsileisti pro užpakalines duris. Ji geriau nei ką tik pasibaigusi atidarymo paroda „Visi mes – žmonės“ atskleidžia dvilypę ir prieštaringą naujojo Modernaus meno muziejaus prigimtį.
Nuo pat atidarymo dienos gero lygio menas – tapyba, skulptūra ar medijų kūriniai – šiame privačiame, vienos šeimos sukurtame muziejuje patenka į aktyvios edukacijos ir meno populiarinimo srovių verpetą.
Kol trečiame aukšte ruošiamasi būsimos parodos „Gyvūnas – žmogus – robotas“ atidarymui balandžio pradžioje, MO kolektyvas lankytojams pateikė Lietuvoje nematytą naujovę.
Interaktyvus dizainas
„Atspirties taško“ kuratoriai G.Radzevičiūtė ir Marius Armonas publikai siūlo ne tik pamatyti žinomų menininkų sukurtus paveikslus, instaliacijas, fotografijas ar videofilmus, bet ir pasimėgauti interaktyviu parodos gidu. Tik šį kartą gidas – ne visai įprastas.
Tai turbūt pirmas kartas Lietuvos meno parodų istorijoje, kai kiekvienam parodos kūriniui buvo sukurti specialūs dizaino objektai, kuriuos palietus, pakėlus ar trinktelėjus kumščiu galima išgirsti kūrinio autoriaus mintis apie šį konkretų jo darbą, meną ar gyvenimą.
Nors mūsų meno scenoje naująsias technologijas savo kūriniuose sėkmingai naudoja kompozitoriai ar režisieriai, vizualiojo meno kūrėjams vis dar mielesnis teptukas, savo rankomis sukurtas objektas ar įprasta kamera.
Todėl surengti lietuviško interaktyvaus meno parodą, kurioje menininkų darbai reaguotų į žiūrovų veiksmus, šiandien kažin ar įmanoma. Kaip rodo kiekvienais metais vykstanti meno mugė „ArtVilnius“, tokių dailininkų vis dar turime vos kelis.
Raudona technologijų linija
Tačiau naujos parodos kuratoriai rado būdą, kaip sujungti naujausias technologijas ir šiuolaikinio meno kūrinius. Jie tiesiog papildė ekspoziciją ryškai raudonais interaktyvių dizaino objektų kūrėjų darbais.
Iš Londono į Vilnių trumpam atvykę interakcijų kūrėjai Lukas Valiauga ir Justas Motuzas, taip pat po ilgų klajonių namo sugrįžusi Inga Galvanauskaitė savo raudonais objektais ne tik paaiškina parodoje dalyvaujančių menininkų darbus, bet ir sukuria papildomą intrigą.
Antrojo MO muziejaus aukšto fojė ir mažojoje salėje eksponuojami šeši videomeno, tapybos, fotografijos kūriniai bei instaliacijos, kurių autoriai – provokuoti žiūrovus mėgstantys menininkai. Tai – Jurga Barilaitė, Liudas Parulskis, Vytautas Viržbickas, Geistė Marija Kinčinaitytė, Eglė Ulčickaitė ir Andrejus Polukordas.
Interaktyvaus dizaino kūrėjai pasinaudojo šių menininkų įgarsintais pasakojimais apie tai, kas ir koks buvo šioje parodoje eksponuojamų kūrinių „atspirties taškas“ – jų esmė, pradžia.
Pavyzdžiui, L.Parulskis savo videoviziją apie 1947 metais nugriautą „Europos“ viešbutį Vokiečių gatvėje paaiškino noru neįprastai parodyti vilniečiams tas įprastas vietas, pro kurias jie kasdien praeina.
Paroda parodoje
Buvo galima pakabinti ausines ar pridėlioti kolonėlių šalia kiekvieno darbo, kad lankytojai, žvelgdami į paveikslą, pasiklausytų tapytojos vaikystės prisiminimų, susijusių su nutapytu senelio vienkiemiu.
Tačiau „Atspirties taško“ kuratoriai ir daugiau laiko užsienyje nei Lietuvoje praleidžiantys interakcijų kūrėjai nepasitenkino parodos įgarsintojų vaidmeniu.
Jie sukūrė savą parodą parodoje – visame antrame muziejaus aukšte pasklidusią dubliuojančią ekspoziciją.
Jos eksponatus galima aptikti ir skaitykloje, ir šalia tualeto, o suradus – ne tiktai galima, bet ir būtina liesti.
„Mes norėjome sukurti ne paprastą audiogidą, o pasiūlyti žmonėms kelionę, kurios metu jie pasivaikščiotų ne vien parodų salėje ir išgirstų ne vien pasakojimus, bet ir savitą atmosferą kuriančius garsus“, – sakė L.Valiauga.
Taigi nors kiek nuvilia tai, kad pagrindiniai interaktyvios parodos eksponatai iš tiesų nėra interaktyvūs, dizainerių darbus žiūrovai gali čiupinėti, kiek tik nori. Paglostyti, pakilnoti, ant jų pasisukti arba nukėlę dangtelį išleisti džiną iš butelio.
Kiekvienas dizainerių parodos objektas susijęs su konkrečiu „Atspirties taško“ menininko darbu.
Net nupiešta schema, kur reikėtų ieškoti fotografės ar skulptoriaus komentaro, įkalinto raudoname žadintuve arba Marso uolienos gabale. Bet kažin ar visi MO lankytojai elgsis būtent taip.
Gal net įdomiau būtų iš pradžių pasismaginti raudonajame atrakcione, o paskui tiesiog vaikštinėti tarp kūrinių ir bandyti atspėti, apie kurį darbą pasakojo raudona plyta prispaustas arba į sukimosi treniruoklį įkištas autorius.
