Šiemet tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“, kuris vyko jau dvyliktą kartą, pristatęs dokumentinę juostą „Peggy Guggenheim: priklausoma nuo meno“, pakvietė į diskusiją apie tai, kaip moterys gali keisti pasaulį.
Tai – puikus liudijimas, kaip aikštingo charakterio moteris, kuri dėl savo bjaurios nosies ištvėrė ne vieną chirurginę operaciją, bet galiausiai susitaikė su likimu, sugebėjo pakerėti ir įkvėpti menininkus, taip pat remdama finansiškai padėjo jiems sulaukti šlovės. Negraži, bet pinigų negailėjusi moteris daug nuveikė, kad būtų pripažintas šiuolaikinis menas.
P.Guggenheim – spalvinga asmenybė. Dokumentinėje juostoje panaudotas įrašas, kuriame amerikietė neslepia, kad kai kurių meilužių vardus reikėjo keisti rašant autobiografiją.
Ji buvo užmezgusi romanus su daugybe garsių kūrėjų. Ekscentriška, nesidrovėjusi elgtis taip, kaip elgėsi to meto vyrai, kolekcininkė sulaukė nemažai priekaištų bei pašaipų. Tačiau nepaisant kandžių replikų, akivaizdu, jog P.Guggenheim, net ir pati nekurdama, savo indėliu į moderniojo meno raidą prilygsta didiesiems XX amžiaus kūrėjams.
Pasikeitė darbų formatai
Į diskusiją apie meno kolekcionavimą kino teatro „Pasaka“ direktorė Andrė Balžekienė pakvietė MO muziejaus steigėją ir globėją Danguolę Butkienę. Ji su vyru Viktoru Butkumi yra sukaupusi didžiulę meno kolekciją, kurią sudaro 4500 dailės kūrinių, sukurtų nuo 1960-ųjų iki šių dienų.
Diskusijoje buvo užsiminta apie tai, kad meno kolekcionavimas ilgą laiką buvo vertinamas kaip vyriškas pomėgis. Bet moterys jau sugebėjo sukritikuoti tokią nuomonę.
Būna ir taip – kai meno kolekcininkai pradeda supirkinėti paveikslus, tai kainuoja nedaug. O tai, ko jie iš pradžių nenori, vėliau pasidaro geidžiamiausiu dalyku.
D.Butkienė prisipažino, kad šiame filme sužinojo ir daug naujo. Likimo ironija tai, kad Guggenheimo fondas, kuriam savo kolekciją patikėjo Peggy, pakeitė nuomonę ir įsigijo daug rusų kilmės tapytojo, abstrakčiojo meno pradininko Vasilijaus Kandinskio darbų, nors prieš tai fondui patarinėjusi viena baronienė buvo prastos nuomonės apie šį dailininką.
Geras paveikslas kainavo kaip alga
Įžvelgti būsimą talentą – taip pat kainuoja. Kai P.Guggenheim globojo dirbusį statybose būsimą abstrakcionistą Jacksoną Pollocką, jo darbą buvo galima įsigyti vos už 600 JAV dolerių.
Nedaug kainavo paveikslai ir vilnietės D.Butkienės studijų metais – tiesa, jie būdavo tokių formatų, kad įsitektų sovietiniame bute, o jų kaina siekdavo tiek, kiek vidutinis atlyginimas.
D.Butkienė prisiminė, kokį įspūdį giliu sovietmečiu, maždaug devintajame dešimtmetyje, paliko apsilankymas pas vieną draugę, nuomojusią butą Santariškėse. Vos vieno kambario butas buvo prikimštas lietuvių modernistų darbų.
„Kai matai Kisarauską iš arti, gali pačiupinėti, tai veikia. Lietuvių modernistų darbai buvo skirti mažai erdvei, tokiems butams, kokie buvo sovietmetį. Tokioje erdvėje jie daro didžiausią poveikį, o mūsų muziejaus erdvės tokiam menui yra pernelyg didelės“, – pripažino D.Butkienė.
Turėjo iš anksto sudarytą sąrašą
Moteris džiaugėsi, kad pavyko per dešimtmetį įgyvendinti jos vyro Viktoro sprendimą dėl šiuolaikinio meno kolekcijos ir meno muziejaus įsteigimo.
Sutuoktiniai savo darbus šeimoje skirsto į kietuosius ir minkštuosius. V.Butkus daugiau dėmesio skiria tapybai, o jo žmona jaučia pareigą papildyti kolekciją video darbais, instaliacijomis ir skulptūromis.
D.Butkienės iniciatyva atsirado skulptūrų sodas. Tai nebuvo atsitiktinai, nes biologijos studijas baigusiai moteriai augalų pasaulis nėra svetimas.
Atsakomybės našta jiems padeda dalytis menotyrininkė Raminta Jurėnaitė, sudariusi sąrašą meno darbų, todėl viskas buvo perkama tikslingai.
„Dokumentiniame filme P.Guggenheim sakė, kad pirkdavo kasdien po paveikslą. Toks pirkimo rodiklis, ko gero, būdingas ir mums – jei sudėtume visus darbus ir padalytume iš dienų skaičiaus“, – tikino pašnekovė.
Tokia veržli buvo kolekcijos kaupimo pradžia.
Pasiūlė langinių plenerą
Bet menininkai nėra atrandami kaip grybai miške. Naujos pažintys užsimezga bendraujant, organizuojant įvairius vakarėlius. Pavyzdžiui, kartą Užupyje, restorane ant Vilnios kranto, sutuoktiniams kilo mintis, kad reikėtų menininkus pakviesti į savo sodybą, čia vėliau buvo surengtas langinių pleneras.
„Viskas prasidėjo nuo pašėlusių vakarėlių, bemiegių naktų, galvojome, kada tie menininkai pradės tapyti, vyko vien baliai. Bet kai pleneras artėjo prie pabaigos, jie viską padarė“, – prisiminė D.Butkienė.
Vėliau tai tapo tradicija, kuri tęsiasi daugiau kaip septynerius metus.
D.Butkienė neabejojo, kad pokalbiai prie laužo su menininkais – tai nebuvo veltui iššvaistytas laikas. Tai padėjo apsispręsti statyti šiuolaikinio meno muziejų ir imtis meno vadybos. Tuo metu Lietuvoje tai buvo apleista sritis, nes menininkai buvo susipykę, susibūrę į atskiras stovyklas.
Nors meno kolekcionavimas yra rizikinga investicija, bet D. ir V.Butkai niekada neabejojo, ar verta tai daryti.
