Parodos „Kūrybos briaunos. Adomo Galdiko (1893–1969) retrospektyva“ atidarymas įvyks Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus V. K. Jonyno galerijoje, Turistų g. 9, Druskininkuose vasario 2 d., šeštadienį, 15 valandą.
A. Galdiką žinome kaip menininką, kurio kūryboje jaučiama įvairių XX a. meno krypčių įtaka. Ši paroda – tai galimybė prisiminti universalaus menininko darbus, žvilgsnį fokusuojant ties stilistinėmis briaunomis.
Jose įvairiais raidos tarpsniais susipina simbolizmo, impresionizmo, art deco, ekspresionizmo, siurrealizmo, abstrakcionizmo, lietuvių liaudies meno įtakos. Lietuvių modernizmo puoselėtojo kūriniams būdingas cikliškumo principas – eksperimentavimas, variantų ieškojimas, tapęs dailininko kūrybos būdu.
Savo kūrybinį kelią Adomas Galdikas pradėjo nuo grafikos. 1917 m. Sankt Peterburge baigė piešimo kursą ir specialią oforto klasę barono A. Štiglico techninio piešimo mokykloje, vėliau žinias gilino Berlyne.
Buvo ilgamečiu Kauno Meno mokyklos grafikos skyriaus vadovu, išaugino ne vieną dailininkų kartą, tuo prisidėdamas prie nacionalinės mokyklos formavimo. Iš jo vadovaujamos studijos išaugo tokie menininkai kaip V. K. Jonynas, M. Katiliūtė, T. Kulakauskas, V. Petravičius, T. Valius, J. Steponavičius.
Nuo 1920 m. iki 1940 m. A. Galdikas dalyvavo beveik visose grupinėse dailės parodose Lietuvoje. 1931 m. surengus personalinę parodą Atelier Français Paryžiuje, vienas įtakingiausių Prancūzijoje meno kritikų Waldemar George parašė monografiją apie lietuvių dailininką.
Monografija ir pozityvus įvertinimas spaudoje buvo traktuojami kaip visos Lietuvos laimėjimas. 1932 m. A. Galdikas kartu su Juozu Mikėnu automobiliu keliavo po Europą, matė George Petit galerijoje veikusią pirmąją P. Picasso retrospektyvinę parodą.
Tų pačių metų spalio mėn. A. Galdikas kartu su kitais iškiliais Lietuvos menininkais pirmojoje ARS parodoje deklaravo: "Užuojauta tiems, kurie net nemurmėdami prisitaiko nusistovėjusiam skoniui. Nemaloniai esam nustebę matydami, kaip pataikaujama įvairiom, su menu nieko bendro neturinčiom idėjom. Bet vis dėlto pradedam".
1944 m. Adomas Galdikas pasitraukė į Vakarus. 1946–1947 dėstė Freiburgo dekoratyvinės ir taikomosios dailės mokykloje (École des Arts et Métiers). 1947–1952 gyveno ir dirbo Paryžiuje. 1952 m., A. Galdikui atvykus į Niujorką, miestą, iš Paryžiaus perėmusį meno centro vardą, abstrakčiojo ekspresionizmo judėjimas jau buvo prikaustęs meno pasaulio dėmesį.
Kūrėjai dirbo su naujuoju XX a. meno žodynu, jų plastinė kalba buvo pasirengusi ištrūkti iš tradiciškai atspindėtos realybės. Tuo tarpu, kai didieji šios krypties meistrai dirbo su aliejiniais bei aliuminio dažais, A. Galdikas apsiribojo temperos ir guašo technikomis. Spalva tapo savarankiška veikiančiąja jėga.
Adomo Galdiko kūriniai Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje kaupti sistemingai, pradedant pirmosiomis parodomis, o taip pat vėliau – karo metais bei sovietmečiu.
Praėjus keletui metų po dailininko mirties, 1973 m. našlė Magdalena Draugelytė-Galdikienė padovanojo M. K. Čiurlionio dailės muziejui 96 abstrakčius peizažus, kuriuos autorius pats buvo atrinkęs pervežimui į Lietuvą.
Dar 66 abstrakcijų siuntą iš Švenč. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo seserų vienuolyno Putname, Konektikute, 1991 m. atvežė Beatričė Vasaris.
Adomo Galdiko palikimas, esantis Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje vienas gausiausių: šiuo metu čia saugoma per 1000 jo kūrinių.
