S.Vaitiekūno retrospektyvinė paroda „XXI amžiaus muziejus“ atidaryta Vilniaus dailės akademijos (VDA) parodų salėse „Titanikas“. Paroda užima abiejų aukštų ekspozicines erdves, kelis darbus galima rasti ir šalia jų.
Trumpai prezidentu buvusiam Rolandui Paksui skirta šventinė eglutė su ryškiai raudonomis puošmenomis netilpo pro duris – liko stovėti lauke prie įėjimo.
Instaliacijų, objektų ir juvelyrikos meistras S.Vaitiekūnas – ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų gerai žinomas menininkas.
Prieš dešimtmetį jis įkūrė meninės kūrybos palikimo išsaugojimo ir plėtros fondą „Terra Recognita“. Taip pavadinta ir Vilniaus senamiestyje veikianti jo meno galerija.
– Kaip nutiko, kad paroda prasideda nuo vadinamosios „Pakso eglutės“?
– Jos tikras pavadinimas – „Pax vobiscum popule Lituaniae. Pilatus“ („Ramybė jums, Lietuvos žmonės. Pilotas“). Pilotas prezidentas buvo įkvėpimo šaltinis mano kūriniams. Šitos eglutės nuotrauka buvo išspausdinta „Lietuvos ryte“, o vėliau pateko į įdomiausių 2003 metų pasaulio eglučių dešimtuką.
Ji stovi lauke, nes tiesiog netilpo pro duris. Nors mano parodos idėja – parodyti tik XXI amžiaus kūrybą, „Titanike“ sutilpo ne visi per tą laiką sukurti darbai.
Kai kuriems, kuriuos labai norėjau parodyti, ne tik durys, bet ir parodų salės tiesiog per mažos.
– Patys seniausi darbai parodoje turbūt susiję su tūkstantmečių sandūra? Tuomet nerimas tiesiog tvyrojo ore.
– Taip. Nedidelis pjūklas su laikrodžiu, mėsmalė eksponuoti paskutinėje praėjusio tūkstantmečio parodoje „Vartų“ galerijoje.
Ji vadinosi „Užkalbėjimai“ ir buvo atidaryta 1999 metų gruodžio 30 dieną.
Visi drebėjo, kad kompiuterių nulis kažkur įstrigs, lėktuvai pradės kristi, šaldytuvai suges. (Juokiasi.) Norint pašalinti tą drebėjimą ir atsirado laikrodžio bei pjūklo deriniai. Abu jie – su dantukais.
– Visas jūsų menas dantingas. Antrojo aukšto salėje publiką pasitinka „Šventos rinkimų dienos sapnas“. Kaip kilo mintis sukurti tokį šventvagišką kūrinį – gintarinį unitazą?
– Artėjo prezidento rinkimai, kuriuos laimėjo R.Paksas, aplenkęs Valdą Adamkų. Kaip tik tuo metu gavau kvietimą dalyvauti parodoje-konkurse „Gintaras interjere“.
Konkurso sąlygose buvo nurodyta, kad gintaras turi būti dominuojanti kūrinio medžiaga.
Aš manau, ne tik man įdomu ir keista, kad visiems, lipantiems valdžios laiptais, kažkodėl po užpakaliu norisi pasikišti kokį nors išskirtinį, dažnai net auksinį puodą. Jų rezidencijų nuotraukose visuomet galima pamatyti įmantriausius šios paskirties objektus.
Kadangi mūsų auksas – gintaras, paskutinę minutę beveik užbaigtą darbą nugabenau į Gintaro muziejų-galeriją Vilniuje.
Rengėjus nustebinau, prizo nelaimėjau, bet išrinkto prezidento elgesys patvirtino, kad nedaug klydau.
– Lietuvoje yra gana mažai politiškai aktualaus meno. Gal jums, kaip buvusiam teisininkui, valstybės valdymo mechanizmai geriau suprantami, todėl ir įdomesni?
– Na, daugelis mūsų menininkų kažkodėl įsitikinę, kad politika – prasto tono ženklas. Man atvirkščiai. Ir tam iš tiesų teisininko išsilavinimas tik padeda. Žinau, kaip veikia valstybės mechanizmas, ir matau, kur ir kodėl kartais jis įstringa. Taigi visai nesunku ir pajuokauti ta tema.
Politika – rimtas dalykas. Pats einu į visus rinkimus ir kitus skatinu. Na, ir, žinoma, kai ką pakomentuoju.
Pavyzdžiui, Kaune mano instaliacija „Requiem orkestrui“ visus metus buvo rodoma „Fluxus ministerijoje“.
Galbūt ir ne tiesioginė, bet aiški asociacija su tuo, kas nutinka, kai į valdžią išrenkami kokie nors šustauskai.
– Ar atsitiktinumas, kad dabar šį kūrinį matome sostinėje? Juk artėja rinkimai.
– Interpretacijų laukas – platus. Ir tai gerai. O tokie atsitiktinumai tik patvirtina, kad dar nesi visai praradęs klausos.
„Rožinis“ iš girnapusių pirmą kartą parodytas parodoje, kurios atidarymas – dar vienas atsitiktinumas – 2001 metų rugsėjo 11 dieną, kai lėktuvais buvo griaunami Niujorko dangoraižiai.
Tokių sutapimų nutinka nemažai. Dažnai tik sukūrus darbą atsiskleidžia papildomos jo prasmės ir reikšmės.
Randantis „Requiem orkestrui“ maniau, kad tai mano vidinių problemų apraiška, bet po pusmečio, prasidėjus pasaulio ekonomikos krizei, darbas įgijo dar keletą pustonių.
Man tai lyg ir patvirtinimas, kad „antena“ dar veikia, pagauna ir reaguoja į tai, kas šiuo metu iš tiesų svarbu. Net jei nesitiki, kad kaip „Drugelio efekte“ mostelėjęs sparneliu Brazilijoje sukelsi tornadą Teksase.
– Kai „Vartų“ galerijoje parodėte savo „Requiem orkestrui“, ten buvo 141 pučiamasis instrumentas – tiek, kiek vietų Seime. Kiek jų „Titanike“?
– Tuos instrumentus rinkau beveik ketverius metus, o dabar jų vis mažėja. Mat dažnai parodose prarandu vieną kitą instrumentą, kuris dar tinkamas groti.
Todėl šioje parodoje – per šimtą varinių pučiamųjų, pačių įvairiausių. Dauguma iš blusturgių, bet yra ir iš aukcionų Vokietijoje, pavyzdžiui, medžioklės rageliai.
Galima prisiminti ir paskutinio teismo trimitus, ir karinį arba gaisrininkų orkestrą. Tai tarsi paskutinis išbandymas, nes visiems skirta „pereiti ugnį, vandenį ir varines triūbas“.
Tai mūsų visų puikybė – visų kitų nuodėmių motina.
– Kaip nutiko, kad pradėjęs nuo mažyčių pajūrio akmenėlių ėmėte kurti didžiules sales užimančias instaliacijas?
– Na, nesusilaikai žmogus. Tai iš kažkur ateina, o kai ateina – tenka daryti. (Juokiasi.)
– Ar pasiteisino jūsų galerijos „Terra Recognita“ sumanymas – pasiūlyti išeiviams papuošalų iš lietuviškų akmenėlių, kurie primintų gimtinę?
– Na, galerija išsilaiko. „Titanike“ rodau iš tų akmenukų-inkilėlių-votų sukurtą lietuvišką „Raudų sieną“.
Tai, kas lietuviams akivaizdu, turistams gali nekelti jokių asociacijų. Neseniai buvau Amsterdame, šiuolaikinės juvelyrikos meno mugėje. Supratau, kad olandams mūsų akmenys nieko nesako, nes jų pajūris – vien smėlis.
Todėl parodoje „Odė savam krantui“ – lyg užuomina, kad nebūtina blaškytis, ieškoti visur laimingų akmenėlių su skylutėmis, laimės kokiame nors Dubline, Londone ar Osle. Atsisėdi ant savo kranto ir bandai gręžti tą skylę pats. Mintis ta.
– Instaliacija iš pustrečio šimto ližių ir šaligatvio plytelių „Bon Voyage“ – irgi emigracijos tema?
– Ne tik. Tai kelionės metafora. Ližė primena ir irklą, ir krikštą – nuo duonkepės krosnies iki kapo duobės.
Jaunesni žmonės jau net nežino, kas yra ta ližė. Sako, einam prie irklų. Kaip olandai neatpažįsta mūsų akmenėlių, taip ir mums ližė neatpažįstama kaip gyvybiškai būtinas kasdienio gyvenimo atributas.
O aš augau kaime. Maliau grūdus. Mačiau, kaip mano močiutė kepdavo duoną.
Ir mažuoju piršteliu į kiekvieną kepalą įspausdavo kryželį. Tokia buvo mano pradžia.
Kūrinys sudomino policiją
„S.Vaitiekūnas kuria savotišką mūsų tūkstantmečio, mūsų laikų muziejų“, – įsitikinęs kuratorius V.Poškus.
Menininkas intelektualiai ir šmaikščiai komentuoja nūdienos politinius, socialinius ir kultūros įvykius.
Į ironiškus menininko kūrinius ypač jautriai reaguoja ne tik politikai, bet ir policininkai.
S.Vaitiekūno darbas „Visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu“ pernai sutrukdė jį nusipirkusiam norvegui ramiai išskristi iš Vilniaus. Jį sulaikė oro uosto apsauga, keleivio lagamine pastebėjusi šį kūrinį skyrybų tema – pragręžtą granatą su dviem vestuviniais žiedais.
Įsitikinę, kad kūrinys negali sprogti, policininkai jį grąžino, bet į skrydį žmogus jau buvo pavėlavęs.
